Baltijos šalių nepriklausomybė, II WW2, III Nacionaliniai partizanai, IV Sovietų okupacija

Šaltojo karo ir sovietų okupacijos palikimas Žemaitijoje

Ekspozicija „Sovietmečio pėdsakais“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje

Klaipėdos miesto centrinėje dalyje.

Klaipėda – savito likimo kraštas. Kai 1940 m. sovietai okupavo Lietuvą, Klaipėdos miestas ir kraštas jau priklausė Vokietijos Reichui. 1945 m. sausį Raudonoji armija užėmė Klaipėdą. Karinės komendantūros registracijos duomenimis, tuo metu mieste buvo likę 28 civiliai gyventojai. Taip prasidėjo naujas sovietinis Klaipėdos etapas. Vieną represinį režimą pakeitė kitas.

Ekspozicijos „Sovietmečio pėdsakais“ sumanytojų tikslas – paskatinti sovietmečio ir 9 deš. pabaigoje prasidėjusių permainų refleksiją, prakalbinti sudėtingą sovietmečio erdvę. Pasakojama apie naujuosius gyventojus, „socialistinės“ Klaipėdos statybą, sovietinės ideologijos ir propagandos siekius, pasipriešinimą tautinės, pilietinės ir religinės sąmonės slopinimui. Plėtojamos atskiros istorijos ir temos: sovietmečio inteligento gyvenamojo kambario interjero ekspozicija iliustruojama to meto žmonių kasdienybė; improvizuotu „raudonuoju kampeliu“ ir sovietmečio šūkiais bylojama apie sovietinės propagandos metodus ir banalumą; kompiuteriniame terminale pristatoma Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba ir jos likimas 1957–1963 m. ir t. t.

Antrojo pasaulinio karo ekspozicija „Muziejus 39/45“

Klaipėdos mieste.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejui priklausantis muziejus “39/45” kalba apie Antrojo pasaulinio karo istoriją Klaipėdos mieste ir krašte. Muziejus įkurtas po pylimu, buvusios Klaipėdos pilies rytinės kurtinos vietoje, kur karo metais Vokietijos kariuomenės daliniai buvo įsirengę sprogmenų sandėlį.

Muziejaus ekspozicija yra moderni ir patraukti lankytojui – ekspoziciją sudaro 4 salės, pristatančios skirtingus karo laikmečio etapus, o ekspozicijos salėse  įrengta 13 interaktyvių taškų. Salėje „Klaipėda karo išvakarėse“ galima susipažinti su istoriniais dokumentais bei nuotraukomis, o kardinalūs anuometiniai pasikeitimai Europoje vaizduojami originaliame animuotame žemėlapyje. Salėje „Klaipėdos šturmas“ pristatoma itin tragiška Klaipėdos miesto ir jos gyventojų istorija, kitoje „Klaipėda po karo“ eksponuojama instaliacija, dedikuota sugriautoms miesto bažnyčioms atminti. Paskutinėje „Atminties“ salėje pastatytas simbolinis  6 metrų ilgio vežimas su stiklo dangčiu, po kuriuo daugybė paprastų buitinių daiktų, kadaise priklausiusių tiek vokiečių kariams, tiek klaipėdiečiams civiliams. Stiklas užpiltas smėlio sluoksniu, todėl norint išvysti eksponatus teks pirštais pravalyti smiltis.

Priešmininis laivas-muziejus M52 „Sūduvis“

Klaipėdos miesto Karališkoji Danės krantinė, šalia Pilies tilto.

„Lindau“ minų tralerių klasei priklausantis laivas pastatytas 1956–1958 m. Vakarų Vokietijoje. Šių laivų paskirtis – jūrų minų aptikimas ir naikinimas. Atitinkamai laivo korpusas buvo padarytas iš braziliško ąžuolo, deniai – tikmedžio, o įrenginiai pagaminti iš nemagnetinio metalo.

1958–1999 m. laivas priklausė Vokietijos kariniam laivynui ir buvo pakrikštytas M1071 „Koblenz“. 1978–1979 m. iš minų tralerio jis perdarytas į minų paieškos laivą (minų medžiotoją).

1999 m. laivas perduotas Lietuvos kariuomenės Karinėms jūrų pajėgoms. Šių pajėgų laivai tradiciškai vadinami istorinių Lietuvos kraštų vardais, tad ir naujas laivas pakrikštytas tokiu vardu – M52 „Sūduvis“. Laivas Lietuvai tarnavo 22 metus, dalyvavo tarptautinėse ir nacionalinėse pratybose bei operacijose.

2021 m. laivas baigė tarnybą Lietuvos Karinėse jūrų pajėgose ir perduotas Lietuvos jūrų muziejui. Tada M52 „Sūduvis“, jį atveriant visuomenei, buvo pritaikytas muziejinei ir edukacinėms veikloms. Eksponuojamas laivas su autentiška veikiančia įranga.

M52 „Sūduvio“ vandentalpa 463 t, variklių galia 4000 AG, greitis 16,5 mazgų (30,6 km/h), 42 žmonių įgula. Laivo ginkluotė ir įranga: 40 mm kalibro pabūklas, akustinė sistema, minų paieškos robotas.

Skulptūrų parkas Klaipėdoje

Klaipėdos mieste tarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto gatvių.

Skulptūrų parkas Klaipėdoje – daugiasluoksnis miesto ir pasaulio istorijos liudininkas. Kapinės, parkas, memorialas, meno erdvė – tiek ir dar daugiau telpa šioje vienoje erdvėje.

1944–1945 m. Lietuvoje vėl įsitvirtino sovietiniai okupantai, o Klaipėdos miestas liko be savo senųjų gyventojų. Kadais naujosios, o dabar jau senosios miesto kapinės buvo apleistos, niokotos ir naikintos. Galiausiai jos buvo panaikintos, o 1977 m. jų vietoje įkurtas Skulptūrų parkas. Pradėti statyti meno kūriniai. Teigiama, kad ir gūdžiais sovietinės cenzūros metais čia formuotos ir realizuotos „meno strategijos, tolimos socrealizmo kanonams: abstrakcija, siurrealizmas, minimalizmas, įvietintas menas“.

Šiandien šis parkas tituluojamas Lietuvos brandžiojo modernizmo skulptūros galerija po atviru dangumi. Eksponuojama 116 sovietmečiu (1977–1989) sukurtų darbų. Visgi čia, kartu su meno kūriniais ir senųjų kapinių reliktais, tarpsta ir kiti sluoksniai bei monumentai:

  • Napoleono karus menantis fortifikacinis įrenginys – gynybinis šansas (1812);
  • memorialas 1923 m. Klaipėdos sukilimui (1925);
  • memorialas Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos kariams (1949–1980; prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą 2022 m. dalis memorialo demontuota);
  • atminimo akmuo seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams – memelenderiams (1992).

Atminimo ženklais taip pat pagerbti žuvę Prancūzijos–Prūsijos karo belaisviai prancūzai, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos Imperijos kariai, Nepriklausomos Lietuvos kariai, Antrojo pasaulinio karo belaisviai belgai, lenkai ir prancūzai.

Nuo 2005 m. Skulptūrų parko ekspozicija rūpinasi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Kareivinių kompleksas Klaipėdoje (dabar Klaipėdos universiteto pastatai)

Nors tai ir karinės paskirties objektas, tačiau šiandien kareivinėse įsikūręs Klaipėdos universitetas, o buvusiame kareivinių miestelyje gausu ženklų, liudijančių jų praeitį.

Kareivinės statytos 1904–1907 m. Klaipėdos magistratui sudarius sutartį su Prūsijos karo valdyba. Pastatytą kareivinių kompleksą (architektas nežinomas) sudarė aštuoni pagrindiniai (mūriniai) pastatai, iš kurių iki šių dienų išlikę šeši ir pagalbiniai mediniai pastatai. Du pagrindiniai pastatai buvo skirti kareiviams gyventi. Priešais kiekvieno kareivinių gyvenamojo korpuso fligelį buvo mūriniai tualetai, vieno aukšto pastate su bokšteliu buvo virtuvė, puskarininkių ir kareivių valgyklos. Palei dabartinę Herkaus Manto gatvę išsidėsčiusiose pastatuose gyveno puskarininkiai ir leitenantai. Aštuntajame dviejų aukštų pastate, esančiame šiaurės vakariniame sklypo kampe, buvo arklidės ir sandėlis. Kareivinių architektūra atspindi XIX–XX a. sandūroje Prūsijos valdžios įstaigų architektūroje pasireiškusių istoristinių ir reformistinių paieškų derinys.

1907–1914 m. kareivinėse buvo dislokuotas 41-ojo von Boyeno pulko III batalionas, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais kovėsi Rytų fronte, o 1916 m. garsiajame Verdeno mūšyje. 1919 – 1920 m. kareivinėse buvo dislokuotas formuojamas Prūsijos savanorių korpuso 41-ojo pėstininkų pulko savanorių batalionas bei į Klaipėdą perkelti po vieną 223-ojo pulko ir 103-ojo pulko batalionai. 1920–1923 m. kareivinės atiteko Prancūzijos kariuomenės XXI pėsčiųjų šaulių batalionui, 1923–1934 m. Lietuvos kariuomenės 7-jam pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulkui ir 1934–1939 m. 6-ajam Pilėnų kunigaikščio Margio pulkui.

Dabar kareivinių patalpose įsikūręs Klaipėdos universitetas. Buvusį karinį miestelį galima apžiūrėti tik iš išorės.

Tremties ir rezistencijos muziejus Palangoje

Palangos miesto centrinėje dalyje.

Muziejus veikia vienoje iš mažiausių Palangos kurorto medinių vilų „Vaidilutėje“. Jis įkurtas 1993 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus iniciatyva. Skyrius ir šiandien visuomeniniais pagrindais rūpinasi muziejumi. Skyriaus savanoriai pritaikė vilą muziejaus veiklai, patys veda ekskursijas.

Ekspozicijoje pasakojama apie lietuvių dalyvavimą rezistencijoje ir žmonių likimus sulaužiusias tremtis. Atskira ekspozicijos dalis skirta iš Palangos kilusiam Lietuvos partizanų vadui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (1909–1954). 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu generolas buvo pripažintas Lietuvos, kovojusios prieš sovietų okupaciją, vadovu, faktiškai ėjusiu prezidento pareigas. 2009 m. jam taip pat buvo suteiktas ir Palangos miesto garbės piliečio vardas. 2004 m. Palangos centre generolui pastatytas paminklas.

Orvidų sodyba-muziejus

Netoli nuo Salantų, kelio Salantai–Plungė (KK169) dešinėje pusėje (yra informaciniai kelio ženklai).

Šią erdvę daugiau kaip prieš 40 metų pradėjo kurti akmens meistrai tėvas ir sūnus Kazimieras ir Vilius Orvidai (1905–1989; 1952–1992). Vykstant melioracijai jie į savo sodybą iš apylinkių vežė suskaldymui pasmerktus įdomesnių formų akmenis, šimtamečius medžius ir kūrė iš jų paminklus religinėmis temomis. Sakoma, kad šis muziejus gimęs iš sielvarto dėl sovietinės melioracijos naikinamos gamtos ir noro pasmerktiems akmenims įkvėpti gyvybės, prikelti juos antram gyvenimui. Orvidų sodyboje atsiradę pačių Orvidų ir kitų menininkų sukurti kūriniai neatitiko sovietinių ideologinių ir meno kanonų: iš akmens, medžio, metalo ir senųjų žemės ūkio padargų sukurtuose darbuose persipynė įvairių religijų (katalikų, pagonių, budizmo) simboliai. Sodyboje taip pat rinkdavosi prie sovietinės gyvenimo realybės nepritampantys žmonės, ji tapo prieglobsčio ir susibūrimo vieta kitaip mąstantiems. Sovietų valdžiai ne sykį buvo užsimojusi sunaikinti šią erdvę, visgi ją pavyko išsaugoti. Orvidų sodyba itin išpopuliarėjo Lietuvos atgimimo laikotarpiu.

Sodybos-muziejaus lankytojus pasitinka tankas IS-2. Šis tankas sovietu sukurtas Antrojo pasaulinio karo metais kaip atsakas į vokiečių Tiger I. Tankų serijos pavadinimas IS yra sovietų tirono Jostifo Stalino akronimas. Anksčiau šis tankas stovėjo Salantuose, buvo Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos memorialo dalimi. 1991 m. jis pergabentas į Orvidų sodybą ir tapo jos eksponatu.

Šaltojo karo ekspozicija

1962 m. gruodžio 31 d. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Nuo 1963 iki 1978 m. komplekse buvo dislokuotos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos R12 (SS-4 Sandal), apginkluotos 2,3 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šis kompleksas kartu su antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo bazėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Per 16 komplekso veikimo metų nė viena raketa nebuvo paleista, nors 1968 m. per Prahos pavasario metu, buvo paskelbta karinė parengtis.

1978 m. birželio 18 d. pasitraukus kareiviams, menkai saugomas karinis objektas buvo ardomas ir plėšiamas. 1993 m. kompleksą perdavus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, jis pradėtas tvarkyti. 2012 m. atidaryta Šaltojo karo ekspozicija.

Šiandien šis, kadaise buvęs labai slaptas ir saugomas, objektas yra atviras lankytojams. Buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija pasakojanti apie Šaltojo karo laikotarpį. Iki šiol tai yra vienintelė Europoje muziejinė ekspozicija, kurioje galima aplankyti išlikusią požeminę raketų paleidimo šachtą.

Plokštinės karinis miestelis

1962 m. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Už 0,5 km nuo raketų paleidimo bazės įkurtas karinis miestelis. 12 ha teritorijoje buvo pastatyta apie 30 įvairios paskirties pastatų: gyvenamieji namai (kareivinės), karininkų štabas, 2 valgyklos, katilinė, elektrinė, medicinos punktas, klubas, kiaulių ferma, sandėliai, garažai ir kiti statiniai.

Plokštinės požeminis raketų paleidimo kompleksas veikė iki 1978 m.  birželio 18 d. Kareiviai apleido teritoriją su savimi išsigabendami tik ginkluotę. 1979 m. buvusio karinio komplekso valdymas perduotas Plungės rajono Respublikinio žemės ūkio poilsio įstaigų susivienijimui, o kariniame miestelyje įkurta Platelių Pionierių poilsio stovykla „Žuvėdra“. Teritorija pertvarkyta ir pritaikyta stovyklos reikmėms, veikė iki 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Pionierių stovykla uždaryta.

Nuo 1993 m. objektą valdo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Daugelis karinio miestelio pastatų dėl avarinės būklės buvo nugriauti 2017 m. Šiuo metu teritorijoje yra likę apie 10 pastatų, kuriuos iš išorės gali apžiūrėti lankytojai. Yra įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie buvusius pastatus ir jų paskirtį.

Laisvės paminklas Plungėje

Laisvės paminklas Plungės miesto Laisvės alėjoje pradėtas statyti apie 1928 m. dailininko Kleinauskio švenčiant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės paskelbimo dešimtąsias metines. Projektas buvo užbaigtas 1931 m. ir pripažintas aukščiausiu (18 m) Žemaitijoje Laisvės paminklu.
Paminklo idėja netenkino katalikiškos miesto bendruomenės, mat pagrindinė paminklo figūra – sparnuoto angelo su kardu ir vainiku rankose gipsinė skulptūra – atrodė pernelyg vulgari ir apnuoginta. Dėl šitos priežasties buvo pasipriešinta pirminei minčiai Laisvės paminklą statyti priešais bažnyčią, galiausiai pastarasis pastatytas Laisvės alėjoje. Pasakojama, kad skulptūrą miestiečiai apmėtydavo akmenimis. Paminklas neįtiko ir miesto valdžiai – Nepriklausomybės švenčių minėjimai vykdavo prie šv. Florijono skulptūros, ignoruojant Laisvės paminklą.
Galiausiai apgriauta skulptūra buvo demontuota apie 1936 m., o apie 1950-1953 m. Sovietų okupacinė valdžia, kovodama su laisvės idėjų apraiškomis, susprogdino paminklo liekanas. 1992 m. paminklas buvo atstatytas ir pašventintas, naująją skulptūrą ir herbą išliejus iš žalvario. Atstatyto paminklo autorius – skulptorius Vilimas Ketvirtis. Angelo skulptūra buvo nulieta Sankt Peterburge, o Plungės herbai nulieti Kaune.
 

Žemaičių muziejus „Alka“

Muziejus įkurtas Telšių mieste, Masčio ežero šiaurės vakarinėje pakrantėje. 

2024 m. rugsėji, po rekonstrukcijos, naujai duris atvėrusiame Žemaičių muziejuje „Alka“ pristatoma Žemaitijos regiono istorija ir kultūra - archeologiniai radiniai, reti ir netikėti istoriniai artefaktai, etnografinis lobynas, tarpukario ir išeivijos menininkų palikimas, išskirtinis Žemaitijos dvarų paveldas: istoriniai baldai, dailės šedevrai.

Karinio paveldo perspektyva ypač įdomios trys ekspozicinės erdvės:

1.           Audiovizualinė instaliacija „Epochų lūžis“ kurią papildo nedidelė antrojo pasaulinio karo artefaktų ekspozicija. Išskirtinėje ekspozicijoje, padalintoje į dvi dalis skirtas nacistinės Vokietijos ir sovietinei okupacijai eksponuojami autentiški karių naudoti daiktai – šalmai, amunicijos dėžės, durtuvai bei demonstruojamos atitinkamos vaizdo projekcijos.

2.           „Netekčių istorijos“ kurioje per skirtingų asmenų ir šeimų istorijas, bei likimus pasakojama skaudi tautos istorijos dalis, nulemta žiauraus sovietinio okupacinio rėžimo teroro nukreipto prieš vietos gyventojus.

3.           „Partizaninis karas Žemaitijoje“ ekspozicija įrengta stilizuotai atkartojant pokario partizanų slėptuvės vidų. Ekspozicijoje galima susipažinti su Lietuvos partizanų struktūra, išvysti netoli Telšių vykusio Dievo krėslo miško mūšio vietose surastų autentiškų artefaktų bei tam laikotarpiui būdingų ginklų pavyzdžių, demonstruojama ištrauka iš šiam mūšiui skirto dokumentinio filmo, įvairios šiame regione veikusių partizanų nuotraukos.

Rainių kančios koplyčia

Rainių kančios koplyčia stovi Rainių kaime, 5 km nuo Telšių, šalia 160 kelio Telšiai-Varniai – Laukuva.

1941 m. birželio 25-26 d. Rainių miškelyje įvyko vienos kraupiausių žudynių Lietuvos sovietinių okupacijų istorijoje. Naktį Raudonosios armijos ir SSRS represinių institucijų buvo žiauriai nukankinti 75 Telšių kalėjimo politiniai kaliniai. Bendrame kape užkastas aukas po keleto dienų rado atsitiktinis praeivis.

Žudynių aukoms pagerbti, pagal architekto Jono Virako idėją 1943 m. pradėta statyti Koplyčia.  Grįžusi sovietinė valdžia 1944 m. ją išgriovė. Vėliau 1990 m., atgavus Lietuvos nepriklausomybę, architektas A. Žebrauskas, pagal to paties autoriaus brėžinius, pradėjo statyti kitą koplyčią.  Koplyčia pašventinta 1991 m. birželio 23 d. minint 50-ąsias Rainių žudynių metines.

Rainių Kančios koplyčia skirta ne vien Rainių kankiniams atminti, bet ir įamžina visų sovietinio teroro aukų atminimą. Šalia koplyčios esančiame miškelyje, kur buvo nukankinti politiniai kaliniai, pastatytas skulptoriaus R. Midvikio iškaltas akmeninis kryžius. Dar 3 mediniai, nudažyti tautinės vėliavos spalvomis, kryžiai stovi pakeliui. Juos vietos žmonės pastatė netrukus po žudynių, tačiau stribai juos paskandino Viešvėnų tvenkinyje. Tik neseniai, nuleidus tvenkinio vandenį, kryžiai buvo rasti, nudažyti ir atstatyti.

Pažintinis takas Dievo krėslo miške su partizanų bunkeriu ir paminklais

1947 m. Dievo krėslo miško (Telšių r.) glūdumoje įsikūrė Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos partizanai, vadovaujami Edmundo Rekašiaus-Lakūno. 1949 m. gegužės 21 d. MGB vykdytos operacijos metu partizanų stovykla, kurioje tuo metu buvo 11 partizanų, buvo surasta. 
Prasidėjus kautynėms, per susišaudymą žuvo 7 partizanai, tarp kurių ir Šatrijos rinktinės vadas - Aloyzas Mažutis-Šarūnas. Operacijos metu 4 partizanai buvo suimti, 3 iš jų sunkiai sužeisti. Kuopos vadui Edmundui Rekašiui-Lakūnui ir Steponui Rekašiui-Dariui pavyko iš apsupties pabėgti. Mūšio metu žuvusių partizanų užkasimo vietas nustatė broliai Alfredas ir Romualdas Jonušai, remdamiesi liudininkų pasakojimais ir KGB dokumentais. 
Šiandien Dievo krėslo miške yra pažintinė trasa (apie 5 km ilgio), kur galima pamatyti kautynių ir partizanų žūties vietą žymintį kryžių, atstatytą bunkerį, kuriame 1947-1948 m. gyveno ir dirbo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės operatyvinio skyriaus viršininkas Zigmas Tomkus, o 1949 m. gegužę bunkeryje buvo apsistoję ir Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai. Taip pat take yra atstatyta Žarėnų kuopos partizanų žeminė, partizanės Irenos Belazaraitės-Žibuoklės žūties vietą žyminti koplytėlė, kryžius su žuvusių partizanų pavardėmis, paminklas Žemaitijos partizanams bei kiti atminimo ženklai.