Rygos išvadavimas nuo bolševikų, 1919 m
I Nepriklausomybės karai

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje visą Latviją kontroliavo vokiečių 8-oji armija. Tokiomis aplinkybėmis 1918 m. lapkričio 18 d. Rygoje buvo paskelbta nepriklausoma Latvijos Respublika. Po kelių dienų prasidėjo sovietų Raudonosios armijos invazija. Taip prasidėjo nepilnus dvejus metus trukusi kova – Latvijos nepriklausomybės karas.

1918 metų gruodį Rusijos bolševikų Raudonoji armija įžengė į Latvijos teritoriją. Nors žodžiais bolševikai pripažino tautų apsisprendimo teisę, savo veiksmais jie karine jėga siekė išsaugoti Rusijos teritorijos nedalumą. Į Latviją kaip Raudonosios armijos dalis grįžo ir latvių šaulių daliniai. Atskirti nuo tėvynės, jie nesuprato Latvijoje vykstančių pertvarkų ir manė, kad kovos prieš vokiečius. Kartu su kariuomene atvyko ir Maskvoje organizuota Latvijos bolševikų vyriausybė, vadovaujama Lenino bendražygio Petro Stučkos. Didžioji dalis Latvijos teritorijos, išskyrus Liepojos apylinkes, pateko į didikų valdžią.

1919 m. sausio 3 d. vakarą pirmieji sovietinės Latvijos armijos daliniai įžengė į Rygą. Lietuviams artėjant prie Rygos į kovas įsijungė Baltijos Landesvero vokiečių daliniai. 1919 m. kovo 3 d. antikolonijinės pajėgos pradėjo puolimą Kuršo fronte. Jau kovo 15 dieną Landesveras užėmė Tukumą, o kovo 18 dieną – Jelgavą. Jelgavos užėmimas Sovietų Latviją atvedė prie žlugimo slenksčio. Bajorai padarė viską, kad apsaugotų savo valdžią Latvijoje. Siekdamas papildyti kariuomenę, jis inicijavo visuotinę mobilizaciją, sušaukdamas visus Latvijoje likusius darbingus vyrus.

Ankstų 1919 m. gegužės 22 d. rytą antikolonijinės pajėgos pradėjo puolimą Rygos fronte. Menkai aprūpintų, apmokytų ir demoralizuotų sovietinės Latvijos armijos pulkų pasipriešinimas buvo greitai palaužtas. Latvių šaulių pulkai parodė tik simbolinį pasipriešinimą priešui ir pabėgo iš mūšio lauko. Daug šaulių pasidavė arba dezertyravo iš savo dalinių. Anksti tą pačią popietę Rygą pasiekė pirmieji Landesvero daliniai.

Gatvės kautynės Rygoje tęsėsi iki gegužės 22 dienos ryto. Atskiri ginkluotų bolševikų, milicijos ir smulkių karių daliniai bandė atidėti Landesvero ir Geležinių divizijų veržimąsi į priekį. Iš miesto labai skubiai išvyko ir sovietinės institucijos bei jų darbuotojai. Jų pabėgimą dažnai lydėjo šūviai pro namų langus. Gegužės 23 dieną paskutiniai bolševikų daliniai pasitraukė už Juglos. Tuo pat metu Atskira latvių brigada, kuriai vadovavo Jānis Baložs, įžengė į Rygą, uždelsęs mūšiuose su bolševikais į šiaurės vakarus nuo Rygos.

Po gegužės 22-osios kautynių Rygos gatvėse liko daugiau nei du šimtai žuvusių bolševikų. Tolimesnėmis dienomis mieste įsiplieskė nugalėtojų represijos prieš mieste likusius bolševikus ir asmenis, įtariamus bendradarbiaujant su jais. Prasidėjo vadinamasis „baltasis teroras“. Per šias represijas nukentėjo daug nekaltų žmonių, jie turėjo ryškų etninį pobūdį – beveik visos aukos buvo latviai. Tikslus „Baltojo teroro“ Rygoje aukų skaičius nežinomas. Jų skaičiavimais, nuo 500-700 iki 5000 žmonių.