Hitlerio-Stalino/Molotovo-Ribentropo paktas

Privati karinė kolekcija Mundigciemse. Aivaras Ormanis jau daugelį metų kolekcionuoja istorinius objektus – karines uniformas, uniformas, maskuojamuosius drabužius, ryšio priemones, namų apyvokos daiktus, apsaugos priemones iš įvairių laikotarpių ir šalių, datuojamus Antruoju pasauliniu karu, sovietų armija ir nepriklausomos Latvijos atkūrimu.

Šiuo metu kolekcija nėra gerai prižiūrima, o eksponatai saugomi buvusiame kolūkio tvarte.

1941 m. birželio ir 1949 m. kovo mėn. trėmimams atminti Skrundos geležinkelio stotyje pastatytas atminimo akmuo ir keturašis vagonas, kuris taip pat tarnauja kaip trėmimams skirtas muziejus. Tai pirmasis vagono tipo muziejus Latvijoje, kuriame nuolat eksponuojamos iš Skrundos stoties ištremtų žmonių nuotraukos, laiškai, atsiminimai, dokumentai ir įvairūs daiktai. Skrundos stotis buvo tremtinių surinkimo vieta ir viena iš trijų regiono stočių, į kurią buvo atvežti žmonės iš Skrundos ir Kuldygos apylinkių. 1941 m. iš čia į Krasnojarsko kraštą Sibire buvo ištremta pirmojo atkurtos Latvijos Respublikos prezidento Gunčio Ulmanio šeima.

Deportacijų pagalba sovietai susidorojo su nacionalinių partizanų šalininkais ir tuo pačiu metu baugino likusius kaimo gyventojus, versdami juos stoti į kolūkius.

Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.

Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.

Tolimačiai (datuojami 1941 m.) yra kopos pušyse, vos už 10 m nuo kito bokšto, pastatyto 1954 m. Kranto baterijos 1-oji ir 2-oji patrankų pozicijos yra pajūryje ir iš dalies eroduotos, o 4-oji patrankų pozicija geriausiai matoma kopose. Pabūklus aptarnavusių personalo gelžbetoninis bunkeris dabar nuplautas bangų ir turi išplautus pamatus, pasvirusius ir pasvirusius į jūrą.

Liepojos tvirtovės 2-oji baterija buvo planuojama statyti toliau nuo kranto linijos ir apsaugoti aukštu pylimu. Baterijos ginkluotė turėjo būti 16 11 colių (280 mm) minosvaidžių, pagamintų 1877 m. modelio. Minosvaidžiai turėjo taikyti stačias trajektorijas ir nereikalavo tiesioginio taikymo.

Pagal 1939 m. spalio 5 d. pasirašytą Latvijos Respublikos ir SSRS „bazių susitarimą“, Kuržemėje turėjo būti dislokuotas beveik 25 000 Raudonosios armijos ir Baltijos karinio jūrų laivyno karių kontingentas. Iki 1941 m. kovo mėn. Latvijoje, Irbės įlankos, Saremos ir Liepojos gynybos sektoriuose, buvo įkurtos Baltijos šalių karinio jūrų laivyno bazės, kurias sudarė pakrantės gynybos baterijos.

Liepojos pakrantės gynybos sektorių sudarė 208-oji artilerijos divizija su dviem 130 mm B-13 patrankų baterijomis (Nr. 23 ir Nr. 27) ir viena 180 mm bėginių patrankų baterija. 23-iosios baterijos statyba prasidėjo 1939 m. lapkritį ir buvo baigta 1941 m. gegužės 17 d., iš dalies panaudojant Liepojos tvirtovės 2-osios baterijos gelžbetoninius įtvirtinimus. 23-iąją bateriją sudarė keturios gelžbetoninės patrankų pozicijos pakrantėje, vadovavimo postas ir stebėjimo (atstumo matavimo) bokštas kopų miške. Atstumo matavimo pozicijos buvo išdėstytos gelžbetoniniuose bokštuose, siekiant užtikrinti geresnį matomumą ir kartu išlaikant paslėptą vietą pušyne.

Po Antrojo pasaulinio karo 23-ioji baterija buvo pervadinta į 636-ąją ir ginkluota tais pačiais 130 mm B-13 pabūklais, o 1954 m., greta 1941 m. bokšto, ugnies valdymui buvo pastatytas naujas šaudymo bokštas. 1963 m. buvo išardytos visos Liepojos pakrantės gynybos pabūklai.

Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, 2-osios baterijos rajonas priklauso Gynybos ministerijai.

Baterija yra tarp Tobago ir Marine gatvių, jūros link.

Pagal 1939 m. spalio 5 d. pasirašytą Latvijos Respublikos ir SSRS „bazių sutartį“, Kuržemėje turėjo būti dislokuotas beveik 25 000 Raudonosios armijos ir Baltijos karių kontingentas. Iki 1941 m. kovo mėn. Latvijoje, Irbės įlankos, Saremos ir Liepojos gynybos sektoriuose, buvo įkurtos Baltijos šalių karinio jūrų laivyno bazės, kurias sudarė pakrantės gynybos baterijos.

Liepojos pakrantės gynybos sektorių sudarė 208-oji artilerijos divizija su dviem 130 mm B-13 patrankų baterijomis (Nr. 23 ir Nr. 27) ir viena 180 mm bėginių patrankų baterija. 23-iosios baterijos statyba prasidėjo 1939 m. lapkritį ir buvo baigta 1941 m. gegužės 17 d., iš dalies panaudojant Liepojos tvirtovės 2-osios baterijos gelžbetoninius įtvirtinimus. 23-iąją bateriją sudarė keturios gelžbetoninės patrankų pozicijos pakrantėje, vadovavimo postas ir stebėjimo (atstumo matavimo) bokštas kopų miške. Atstumo matavimo pozicijos buvo išdėstytos gelžbetoniniuose bokštuose, siekiant užtikrinti geresnį matomumą ir kartu išlaikant paslėptą vietą pušyne.

1 ir 2 patrankų pozicijos yra pajūryje ir iš dalies eroduotos, o 4 patrankų pozicija geriausiai matoma kopose. 23-iąją bateriją 1941 m. birželio 27 d. susprogdino sovietų kareiviai, traukiantis iš Liepojos.

Po Antrojo pasaulinio karo 23-ioji baterija buvo pervadinta į 636-ąją ir ginkluota tais pačiais 130 mm B-13 pabūklais, tačiau 1954 m., greta 1941 m. bokšto, ugnies valdymui buvo pastatytas naujas šaudymo bokštas. 1963 m. buvo išardytos visos Liepojos pakrantės gynybos pabūklai.

Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, 2-osios baterijos rajonas priklauso Gynybos ministerijai.

Du bokštai yra labai arti vienas kito – vos 10 m atstumu. Keturios pabūklų pozicijos buvo išdėstytos dešinėje nuo abiejų bokštų, iš tikrųjų pakrantėje. Pabūklus aptarnavusių personalo gelžbetoninis bunkeris dabar nuplaunamas bangų ir turi išplautus pamatus, pasvirusius ir pasvirusius į jūrą.

Latvijos karo muziejus yra įsikūręs senamiestyje, netoli Laisvės paminklo, istoriniame gynybos pastate, vadinamame „Parako bokštu“. Muziejuje yra 11 eksponatų. Čia eksponuojami įvairūs ginklai, dokumentai, uniformos, apdovanojimai, ženkleliai ir kiti daiktai, pasakojantys apie kasdienį kareivio gyvenimą kare. Latvijos karo muziejus yra vienas seniausių muziejų Latvijoje. Jo ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą. Muziejaus kolekciją daugiausia sudarė asmeniniai kareivių daiktai arba mūšio laukuose rasti daiktai. Latvijai atgavus nepriklausomybę, pagrindinis muziejaus tikslas tapo sukurti ekspoziciją apie Latvijos karo istoriją ir aktyvų gyventojų vaidmenį saugant savo žemę. 1937 m. muziejus buvo išplėstas ir techniškai buvo vienas moderniausių tuo metu Europoje. Parako bokštas buvo vienas iš Rygos įtvirtinimų bokštų. Kai kurie įrodymai siekia 1330 m., kai jis buvo minimas kaip „Smėlio bokštas“. Bokštas buvo sugriautas 1621 m., kai Rygą apgulė Švedijos armija. Tačiau 1650 m. buvo pastatytas naujas bokštas parakui ir ginklams laikyti. Nugriovus miesto įtvirtinimus, Parako bokštas išlieka vienu svarbiausių Rygos gynybos sistemos įrodymų.

Šalia žvyrkelio Pikteikiai – Žalsėnai, puikiai automobiliu pasiekiamoje vietoje yra išlikęs Molotovo gynybinės linijos bunkeris.

Molotovo linija yra 1940–1941 m. SSRS paskubomis pradėta statyti fortifikacinė gynybinė linija, kuri ėjo per 1939–1940 m. SSRS okupuotas ir aneksuotas Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas. Molotovo linija Lietuvos teritorijoje buvo suskirstyta į Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus įtvirtinimų rajonus, o visos linijos ilgis Lietuvos teritorijoje – 328 km (nuo Palangos iki Kalvarijos). Lietuvoje esančioje linijos atkarpoje buvo pradėti statyti 101 betoniniai bunkeriai, tačiau nei vienas iš jų nebuvo baigtas ir pilnai įrengtas iki Vokietijos – Rusijos karo pradžios 1941 m. birželio mėnesį. Nors Molotovo linija buvo skirta gynybai nuo Vokietijos kariuomenės puolimo, tačiau Vokietijos ir Rusijos karo metu ji planuotos funkcijos neatliko.

Laukuose prie Endriejavo galima susipažinti su išlikusiu ir nebaigtu statyti Molotovo linijos bunkeriu.

Molotovo linija yra 1940–1941 m. SSRS paskubomis pradėta statyti fortifikacinė gynybinė linija, kuri ėjo per 1939–1940 m. SSRS okupuotas ir aneksuotas Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas. Molotovo linija Lietuvos teritorijoje buvo suskirstyta į Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus įtvirtinimų rajonus, o visos linijos ilgis Lietuvos teritorijoje – 328 km. (nuo Palangos iki Kalvarijos). Lietuvoje esančioje linijos atkarpoje buvo pradėti statyti 101 betoniniai bunkeriai, tačiau nei vienas iš jų nebuvo baigtas ir pilnai įrengtas iki Vokietijos – Rusijos karo pradžios 1941 m. birželio mėnesį. Nors Molotovo linija buvo skirta gynybai nuo Vokietijos kariuomenės puolimo, tačiau Vokietijos ir Rusijos karo metu ji planuotos funkcijos neatliko.