Generolas Krišjānis Berkis
I WW1, I Nepriklausomybės karai, IV Sovietų okupacija

ĢenerālisKrišjānisBerķis20gs30gadi.png
Ģenerālis Krišjānis Berķis. 20. gs. 30. gadi. Avots: Latvijas kara muzejs.

Krišjānis Berķis gimė 1884 m. balandžio 26 d. Bērzukrog mieste, Īslicės valsčiuje. 1903 m., baigęs Bauskės miesto mokyklą, Kr. Berkis įstojo į Vilniaus jaunesniąją mokyklą, kurią baigė po 3 metų jaunesniojo karininko. Tarnavo 2-ajame suomių šaulių pulke Helsinkyje. 1909 m Berķis gavo leitenanto, 1913 metais – štabo kapitono, o 1917 metų sausį – kapitono laipsnį.

1917 metų liepą Kr. Berķis gavo pulkininko leitenanto laipsnį ir tapo 6-ojo Tukumo latvių šaulių pulko bataliono vadu. Po Spalio revoliucijos m Berķi buvo nušalintas nuo pareigų ir trumpam kalinamas, tačiau išėjęs į laisvę vis tiek buvo priverstas slapstytis nuo bolševikų tiek Suomijoje, tiek Rusijoje, kol galiausiai 1919 metų pavasarį grįžo į Latviją.

1919 metų kovo 21 dieną Kr. Berķis, jau būdamas pulkininku leitenantu, įstojo į Latvijos laikinosios vyriausybės ginkluotąsias pajėgas ir tapo rezervinio bataliono (vėliau 2-ojo Cėsių pėstininkų pulko) vadu, o nuo rugpjūčio – Latgalos divizijos vadu. 1919 metų spalį Kr. Berkis gavo pulkininko laipsnį.

1920 metų balandį Kr. Berķis buvo išrinktas Konstitucinės Asamblėjos nariu, tačiau mandato atsisakė. 1925 m Berkiui suteiktas generolo laipsnis. Iki 1934 metų dirbo kariuomenės štabo Administraciniame skyriuje, buvo Vidžemės divizijos vadas ir Rygos garnizono viršininkas. 1934 metų lapkritį Kr. Berķis buvo paskirtas kariuomenės vadu, o 1940 04 05 – karo ministru.

Žurnalas „Kadetai“, Nr. 4., 1936 m. balandžio 1 d. straipsnis apie generolą Krišjānį Berkį rašė: „[..] generolą visada matome kaip puikų veržlumo ir energijos pavyzdį, nenuilstamą eilinį, gerai pažįstantį ir suprantantį karių gyvenimą ir jo aplinkybes. Paslaugus ir nuoširdus, visada tėviškai rūpestingas ir atsiliepiantis savo pavaldiniams – tikrasis savo širdies viršininkas, bet ir ne tik savo širdies viršininkas, bet ir ne tik savo širdies vadovas visų latvių karių širdyse generolo autoritetas ir pagarba, kurią jam turi kariai, nėra pagrįsta tvirtumu ir griežtumu, nėra pagrįsta įstatymo viršenybe ir raide, bet jo autoriteto ir pagarbos pamatus – ir šie pamatai yra granitiški – padėjo audringas mūsų tautos laisvės kovos laikas.

1940 06 20 Kr. Berķi buvo atleistas iš tarnybos, liepos mėnesį suimtas, o rugpjūčio 9 dieną kartu su sūnumi ir martimi ištremtas į Rusiją, kur 1941 metų birželį buvo įkalintas. Mirė 1942 07 29 Permės kalėjimo ligoninėje.

LatgalesdivīzijaskomandierisģenerālisKrišjāni.png
LatvijasarmijaskomandierisģenerālisKrišjānisB.png
ĢenerālisKrišjānisBerķis20gs30gadi.png
ĢenerālisKrišjānisBerķisunadmirālisTeodorsSpā.png
Daugiau informacijos šaltinių

Latvijos karo muziejus. Generolas Krišjānis Berķis. Prieiga: http://www.karamuzejs.lv/lv/Izstades/generali/generalis_BerkisKrisjanis.aspx [žiūrėta 2021 05 06].

Susijusios vietos

Bumbu kalvos gaisrų stebėjimo bokštas

Latvijos laisvės kovų atminimo vieta. 1919 m. lapkritį, per Bermontiadas, čia buvo įsikūręs Krišjanio Berkio vadovaujamos Latgalos divizijos vadovavimo postas. 6-asis Rygos pėstininkų pulkas, puldamas nuo Bumbu kalno, užėmė Sudrabkalninį.

Daugavgryvos tvirtovė

Daugavgryvos tvirtovė (įėjimas iš Birzės gatvės) yra Daugavgryvos saloje, kur Bulupės upė įteka į Dauguvos upę. Tvirtovė buvo pastatyta XVII a., siekiant apsiginti nuo priešų, judančių Rygos kryptimi, kuri buvo svarbus administracinis, prekybos ir gamybos centras. Vėliau ji tapo pagrindiniu Latvijos armijos pakrantės gynybos įtvirtinimu su keliais atramos taškais. Ši gynybinė įtvirtinimų sistema yra vienas vertingiausių Latvijos karinio paveldo objektų. Ši tvirtovė yra Latvijos karinės istorijos liudininkė. Pavyzdžiui, Krymo karo metu (1853–1856 m.) čia buvo mokomos Latvijos ir Estijos patrankinių valčių įgulos. Pagrindinis šių dalinių tikslas buvo ginti vietos uostus ir pakrantę nuo britų karinio jūrų laivyno atakų. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo suformuotos Daugavgryvos milicijos kuopos. Tai buvo pirmieji Latvijos koviniai daliniai, atsiradę dar anksčiau nei Latvijos šauliai. Šiandien galima pamatyti tvirtovės teritoriją. Netoliese yra Kometfortas ir Pajūrio gamtos parkas, o kitoje Dauguvos pusėje – Mangaļsalos įtvirtinimai.

Atminimo akmuo Latvijos ir Estijos kariams, žuvusiems Cėsių mūšyje netoli Raunos

Įsikūręs Priekulių valsčiuje, Cėsių–Valmieros plento pakraštyje, netoli tilto per Raunos upę.

Galima apžiūrėti akmentašio Voldemaro Koltovo nukaltą atminimo akmenį su granito atminimo ženklu Cėsių mūšyje žuvusiems kariams.
Atidaryta 2004 m., minint 85-ąsias Cėsių mūšio metines.
Atminimo akmuo 110 estų ir 44 latvių kariams, žuvusiems mūšyje Raunos ir Gaujos upių pakrantėse.
Mūšiuose prie Raunos ir Gaujos didvyriškai kovojo 3-iosios Estijos divizijos 6-asis pulkas (vadas K.Tallo), 3-iasis pulkas (vadas J.Krūss) ir Šiaurės Latvijos brigados 2-asis Cėsių pulkas (vadas K.Berkis).

Paroda „Latvijos armija Pliavinėse XX amžiuje“.

Adresas: Odzienas g. 2, Pļavinės.

Eksponuojama nuolatinė ekspozicija „Latvijos armija Pliavinėse XX amžiuje“.

Pastatas Pliavinėse, Odzienos gatvėje 2, turi ilgą istoriją – nuo tada, kai „Stukmaņi“ didmenininkas „Hugo Apeltofts“ pradėjo jame aktyvią ūkinę veiklą ir taip prisidėjo prie Pliavinių miesto plėtros, iki to momento, kai Nepriklausomybės karo metu čia buvo įkurtas Latvijos Rytų fronto štabas. 1919 m. būtent iš Pliavinių buvo vadovaujamos Latvijos armijos dalinių operacijos prieš Raudonąją armiją Latgaloje.

1934 m. prie šių namų buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu: „1919 m. šiuose namuose buvo įsikūręs Rytų fronto štabas, o čia generolas Janis Balodis perėmė vyriausiąją Latvijos nacionalinės armijos vadovybę.“ Sovietų valdžia ją 1940 m. pašalino ir sunaikino, tačiau 1990 m. birželio 16 d., padedant Latvijos nacionalinės išlaisvinimo armijos Pliavinės skyriui, ji buvo atstatyta.

Dabar šalia buvusio štabo pastato stovi memorialinė stela, skirta 15 Lačplėsio Karo ordino riterių, gimusių Pliavinos krašte, o patalpose sukurta paroda „Latvijos armija Pliavinoje XX amžiuje“, kurioje pasakojama apie Laisvės kovų įvykius, Latvijos armijos 3-iosios Latgalos divizijos štabo veiklą Pliavinoje, taip pat galima susipažinti su Lačplėsio Karo ordino riterių gyvenimo istorijomis.

Netoli parodų pastato yra Latgalos divizijos štabo pastatas, kurį 1913 m. kaip „Stukmanu“ likerio fabriką pastatė grafas Teodoras Medemas. 1919 m. jį perėmė P. Stučkos režimas, kuriame taip pat buvo įkurtas kalėjimas. Išvijus bolševikus, 1925 m. pastatą perėmė Latvijos armija, kurioje buvo įsikūręs Latgalos divizijos štabas. Šiame pastate savo karinę karjerą praleido 10 Latvijos armijos generolų ir kitų karininkų. 1940 m. pastatą perėmė Raudonoji armija. Pokario metais jame buvo įsikūrusi mokykla, taip pat savivaldybė. Apie 1970 m. pastatą pradėjo naudoti gamybos susivienijimas „Rīgas Apērbs“.

Parodą būtina apžiūrėti iš anksto telefonu 28442692.

Memorial site of General K. Berkis

A monument to General Krišjānis Berķis (1884 - 1942) was erected on the site of his birthplace near an oak tree. The monument was erected by the Latvian National Soldiers' Association at its own expense on April 26, 1998. Kr. Berķis was a general of the Latvian Army, commander of the Latvian Riflemen, fought in World War I and the Latvian War of Independence. Cavalier of the Lāčplēsis War and Three Star Orders. Commander of the Latvian Armed Forces, Minister of War of Latvia.

Krišjānis Berķis was born on April 26, 1884 in Bērzukrog, Īslīce parish. In 1903, after graduating from Bauska city school, Kr. Berķis entered the Vilnius Junkers School, which he graduated after 3 years as a sub-lieutenant. He served in the 2nd Finnish Rifle Regiment in Helsinki. In 1909, Kr. Berķis received the rank of lieutenant, in 1913 – staff captain, and in January 1917 – captain. In July 1917, Kr. Berķis received the rank of lieutenant colonel and became the battalion commander of the 6th Tukums Latvian Rifle Regiment. After the October Revolution, Kr. Berķis was removed from office and imprisoned for a short time, but after his release he was still forced to hide from the Bolsheviks in both Finland and Russia, until finally returning to Latvia in the spring of 1919. On March 21, 1919, Kr. Berķis, already as a colonel - lieutenant, joined the armed forces of the Provisional Government of Latvia and became a commander of a reserve battalion (later the 2nd Cēsis Infantry Regiment), and from August - the commander of the Latgale Division. In October 1919, Kr. Berķis received the rank of colonel. In April 1920, Kr. Berķis was elected a deputy of the Constituent Assembly, but he refused the mandate. In 1925, Kr. Berķis was awarded the rank of general. Until 1934, he worked in the Administrative Department of the Army Headquarters, was the commander of the Vidzeme Division and the chief of the Riga garrison. In November 1934, Kr. Berķis was appointed commander of the army, and on April 5, 1940 - the minister of war. On June 20, 1940, Kr. Berķi was discharged from service, arrested in July, and on August 9, together with his son and daughter-in-law, was deported to Russia, where he was imprisoned in June 1941. He died on July 29, 1942, in the Perm prison hospital.

 

Susijusi istorija

Kamuoliukų kalnas

Bumbų kalnas – aukšta kalva Bolderajos kopose, Kleistų miške, Rygoje. Latvijos laisvės kovų memorialas. 1919 m. lapkričio mėn. Bermontiados metu čia buvo Krišjānio Berkio vadovaujamos Latgalos divizijos vadavietė. 6. Rygos pėstininkų pulkas, puldamas nuo Bumbu kalno, užėmė Sidabrinį kalną. 1939 m. buvo įrengta atminimo lenta, kuri 1969 m. buvo sunaikinta. Memorialas atstatytas 1989 m.