Šmardeno mūšis I WW1

Po nesėkmingo liepos mėnesio puolimo prie Kekavos Rusijos 12-osios armijos vadovybė iš karto pradėjo ruošti kovinę operaciją įsiveržimui į Kuršą. Puolimas vyktų dviem kryptimis – prie Rojos iš 12 transportinių laivų būtų paleista pėstininkų ir kavalerijos desantų pajėgos, kurias saugotų Baltijos laivyno laivai. Tada šie kariai tuoj pat vyksta į Tukumą, o tuo pat metu prie Smārde prasideda frontinis vokiečių gynybinių pozicijų puolimas. Skirtingai nuo Mirties salos ir pozicijų Ķekavos-Olaine rajone, netoli Smārde abu priešininkus skyrė plati „neutrali zona“ – kelių kilometrų pločio teritorija, neužimta nė vienos pusės. Jai įveikti ir priešo pozicijoms užimti Rusijos vadovybė paskyrė nemažas pajėgas – 37 pėstininkų batalionus ir 138 pabūklus, taip pat šarvuotą traukinį.

Iš šių pajėgų penkios buvo latvių šaulių batalionai (2-asis, 4-asis, 5-asis, 7-asis, 8-asis batalionai), kurie pirmą kartą buvo sujungti į pulkininko Andrejaus Auzano vadovaujamą brigadą, skirtą atlikti taktinę misiją. Per vasarą į latvių batalionus buvo įtrauktos dvi papildomos kuopos ir dvi komandos – grenadierių ir bombonešių. Vadinasi, batalionų skaitinė sudėtis gerokai išaugo ir skaičiumi jie jau artėjo prie vokiečių pėstininkų pulkų. Latvių šauliai ankstesnėse kautynėse buvo įgiję vertingos kovinės patirties ir pelnė vadovybės pripažinimą. Iš viso Smārde puolimo operacijai buvo paskirti 32 pėstininkų batalionai, penki latvių šaulių batalionai, 144 pabūklai ir šarvuotas traukinys. Jei frontas būtų sulaužytas, iš rezervo į priekį pajudėtų penki kavalerijos pulkai su keliais šarvuočiais. Vokiečių kariuomenės pozicijas čia užėmė sustiprinti 29-osios Landesvero brigados daliniai su stipria artilerijos grupe. Ant Engurės ežero buvo dislokuotas vokiečių hidroplanų dalinys, o Rygos įlanką kontroliavo Rusijos karinis jūrų laivynas. Pačioje Kuržemėje ilgą jūros pakrantę saugojo nedidelės vokiečių pajėgos – daugiausia kavalerijos ir Landšturmo ar Namų apsaugos kuopos.

Pirmasis Smārdės operacijos etapas miškingoje ir pelkėtoje vietovėje prasidėjo rugpjūčio 5 d., kai latvių šaulių batalionai pradėjo žvalgybą Smārdės smuklės teritorijoje. Latvių batalionai pamažu pradėjo veržtis į „neutralią“ zoną tarp vokiečių ir rusų pozicijų, statydami įtvirtinimus ir tiekimo maršrutus, kad paruoštų placdarmą būsimam pagrindiniam puolimui. Tai padaryti buvo labai sunku pelkėtoje vietovėje. Didžiausias tiekimo kelias, nutiestas sunkiu šaulių darbu, vadinosi „Latvijos keliu“. Latvių šauliai kartu su rusų daliniais įveikė aršų vokiečių pasipriešinimą ir iki rugpjūčio 30 dienos užėmė didžiąją dalį neutralios zonos. Taigi pirmasis Rusijos vadovybės planuotos operacijos etapas baigėsi. Tačiau tęsinys nesekė – kariuomenės vadovybė nusprendė atšaukti tiek rizikingą nusileidimo operaciją, tiek antžeminį smūgį Tukumo kryptimi. Latvių šaulių patirti nuostoliai per kelias savaites trukusias kovas Smardės pelkėse ir miškuose (krito apie 50 karių, daugiau nei 250 karininkų, puskarininkių ir šaulių buvo išmušta iš rikiuotės, jie buvo išsiųsti gydytis į ligonines) pasirodė bergždi. Smārdės kautynėse dalyvavo ir Aleksandras Grīns, kuris nuo rugpjūčio 20 d. kovojo 4-ojo Vidžemės latvių šaulių pulko 1-osios kuopos sudėtyje.