Kekavos mūšiai

1916 m. Kekavos mūšis buvo Rusijos imperijos 12-osios armijos puolimo operacija per Pirmąjį pasaulinį karą 1916 m. kovo ir liepos mėn. prieš Vokietijos armijos pozicijas Rygos fronte į pietus nuo Kekavos. Kovo mūšyje pirmą kartą du latvių šaulių batalionai – 1-asis Daugavgrivos latvių šaulių batalionas ir 2-asis Rygos latvių šaulių batalionas – veikė kartu ir vykdė vieningą puolimą, o liepos mūšiuose penki latvių batalionai (įskaitant 6-ąjį Tukumą, 7-ąjį Bauskės ir 8-ąjį Valmierą) veikė kartu ir įvykdė vieningą puolimą.

Štabo duomenimis, kiekviename batalione buvo 1278 žmonės ir 4 kulkosvaidžiai. Tiesą sakant, batalionai buvo dar didesni, nes buvo skiriami kariams, viršijantiems įprastą laipsnį. Batalionai buvo ginkluoti itin tiksliais, tačiau nedrąsiai veikiančiais amerikietiškais „Winchester“ tipo šautuvais.

Latvių batalionai apie būsimą puolimą sužinojo kovo 16 d., tačiau kovo 18 d. taip pat laukė įsakymo pulti. Kovo 21 d. rytą, po trumpo artilerijos pasiruošimo, Rusijos 12-osios armijos 13-oji Sibiro šaulių divizija su šešiais latvių šaulių batalionais (1-asis, 2-asis, 5-8-asis latvių šaulių batalionai) pajudėjo į puolimą Ķekavos-Vecmuižos kryptimi. Mūšiuose Bauskės plento rajone aktyviai dalyvavo tik pirmieji du, labiausiai patyrę, latvių šaulių batalionai. Jie buvo paskirti į dešinįjį puolimo sparną kartu su 51-uoju Sibiro šaulių pulku. Pirmą kartą vienas šalia kito kovėsi du latvių šaulių batalionai, kuriems vadovavo antrasis bataliono vadas pulkininkas leitenantas Jānis Frančis. Iš kitų atsargoje likusių latvių batalionų ribotą paskyrimą gavo ir 7-asis Bauskės latvių šaulių batalionas.

Abu latvių batalionai puolė Bauskės plentu per atvirą lauką priešo kryžminėje ugnyje. Sibiriečiams ir latviams pavyko užimti pirmąją vokiečių apkasų eilę ir paimti į nelaisvę. Atmušę vokiečių kontrataką, šauliai užėmė ir antrąją bei trečiąją priešo įtvirtinimų linijas. Čia šauliai bandė pasistiprinti, kad atremtų vokiečių puolimus. Sutemus mūšis buvo sustabdytas, o latvių batalionai pasitraukė į pradines pozicijas. Šaulių nuostoliai kovo mūšiuose – 704 žmonės (iš jų 265 krito ir dingo be žinios). Mūšyje buvo sunkiai sužeistas Daugavgryvos šaulių bataliono 1-osios kuopos vadas Briedesas (sulaužytas žandikaulis). Pulkininkas leitenantas Jānis Francis savo atsiminimuose apibūdino F. Briežio atkaklumą:

„Mūšio metu, be kitų, į galvą buvo sunkiai sužeistas ir Daugavgryvos šaulių bataliono 1-osios kuopos vadas Briedesas. Su paramediko pagalba tai atėjo pas mane. Per galvos tvarstį sunkėsi kraujas. Negalėdamas kalbėti, kapitonas Briedis padarė ženklus, prašydamas popieriaus ir pieštuko; nubraižęs fronto dalinių situaciją, parodė, kur stipriausiai priešinasi vokiečiai, kur reikia pagalbos, o jei nebus atvežtas pastiprinimas, tai veltui aukoti žmones būtų beprasmiška. Be to, trauktis iki sutemų neįmanoma. Visi parašyti puslapiai buvo permirkę jo krauju. „Didelėmis pastangomis mums pavyko išvesti jį iš mūšio lauko į užnugarį.

Be papildomos paramos šauliai vakare buvo priversti trauktis į pradines pozicijas, prisidengus artilerijos ugnimi. Dėl nesėkmingos kovinės operacijos latvių šauliai patyrė didelių nuostolių – žuvo 262 kariai. Nesėkmės ir daug aukų sukėlė nepasitenkinimą. Kārlis Miglis savo atsiminimuose išreiškė kartaus nusivylimo: „Šis mūšis buvo tik demonstravimas – jėgų išbandymas būsimoms kovinėms operacijoms“. Ar ši demonstracija pareikalavo tiek daug kraujo? – Ar negalima priešo pajėgų išbandyti kaip nors kitaip?