Salaspilio memorialinis ansamblis II WW2

Salaspilio stovykla buvo pradėta statyti 1941 m. spalį, kai į jo statybą įsitraukė vietiniai statybininkai, sovietų karo belaisviai ir Rygos centrinio kalėjimo kaliniai. Nuo gruodžio mėnesio pagrindinė stovyklos darbo jėga buvo apie 1500–1800 žydų, deportuotų iš Vokietijos, Austrijos ir Čekoslovakijos. Nuo 1942 m. gegužės Salaspilis pradėjo veikti kaip išplėstas policijos kalėjimas, prie kurio buvo įrengta darbo auklėjimo stovykla.

Per jo egzistavimą į lagerį buvo išsiųsta apie 1000–2000 nedirbančių žmonių, kurie buvo nuteisti kalėti ne daugiau kaip 56 paroms. Didžioji dalis tų, kurie atsidūrė išplėstame policijos kalėjime, buvo politiniai kaliniai, kurie iki karo pabaigos buvo laikomi saugumo areštu (Schutzhaft), o anksčiau jie buvo paleisti tik pavieniais atvejais. Nemažai jų buvo suimti už bendradarbiavimą su sovietiniu okupaciniu režimu 1940–1941 m. metais. Tarp politinių kalinių taip pat buvo daugiau nei 100 latvių ir lenkų nacionalinio pasipriešinimo judėjimo narių, įskaitant. Latvijos centrinės tarybos nariai: Konstantīns Čakste, Bruno Kalniņš, Ludvigs Sēja ir kt. Bendras politinių kalinių skaičius stovyklos gyvavimo metu galėjo siekti 5000–6000 žmonių.

1943 m. vasario–balandžio mėnesiais į Salaspilį atvyko mažiausiai 4500 žmonių iš Baltarusijos, suimtų per antipartizaninę kampaniją „Žiemos magija“ (Winterzauber). 1943 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. į Salaspilį buvo atvežti 3284 žmonės, suimti per priverstinių darbų akcijos „Vasaros kelionė“ (Sommerreise) Latgaloje metu. Abiejose šiose akcijose darbingi vyrai ir moterys, atvežti į Salaspilį, buvo išsiųsti dirbti į Vokietiją. Mažiausiai 2741 vaikas buvo perduotas Rygos regiono parapijų ūkininkams ir globėjų šeimoms. Dalis vaikų atsidūrė Rygos Švč.Trejybės-Sergijaus vienuolyne, taip pat buvo išsiųsti į Buldurų ir Saulkrastų vaikų namus.

1942 ir 1943 metų sandūroje Salaspilyje buvo įkurtas „specialus skyrius SS ir policijos teismų nuteistiems estams, latviams ir lietuviams“, o nuo 1943 metų pavasario už įvairius nusikaltimus nuteisti baltų ir kitų tautybių kariai iš policijos batalionų ir legionų stovykloje atliko ilgesnę nei trijų mėnesių bausmę. Lietuvos generolas Pāvils Plehavičs trumpam buvo Salaspilyje su savo štabo karininkais, iš viso apie 50 žmonių. 1944 m. vasarą ir rudenį apie 2000 Salaspilyje kalėjusių karių dalyvavo keliuose kariuomenės baudžiamuosiuose ir statybos batalionuose.

1942 m. gegužę aplink stovyklą buvo pastatyta dviguba (2 metrų atstumu) spygliuota tvora. Išilgai jos išorės, 60-70 metrų atstumu vienas nuo kito ir 6-7 metrus virš žemės, virš spygliuotos vielos tvorų pastatyti šeši sargybos bokštai, kuriuose visą parą budėjo stovyklos apsaugos darbuotojai. Teritorija aplink tvoras buvo apšviesta. Arčiau nei 20 metrų prie tvoros nebuvo leista. Stovyklos viduryje, tarp kareivinių, stovėjo vandens bokštas. Jo viršuje buvo sumontuoti prožektoriai ir kulkosvaidžiai, taip pat sirena, kuri buvo įjungta pabėgimo atveju. Kalinių kareivinės buvo išdėstytos trimis eilėmis pasagos formos ratu, o jų numeracija prasidėjo nuo komendantūras dešinės pusės. Iki 1943 m. gegužės mėnesio stovykloje buvo pastatyta apie 30 gyvenamųjų ir darbo kareivinių. Iš jų apie 14-15 buvo kalinių kareivinės, kuriose paprastai būdavo apie 200 žmonių, tačiau pasitaikydavo ir atvejų, kai jose būdavo mažiau nei 100 ar daugiau nei 600 kalinių. Stovyklos teritorijoje buvo ir komendantūra; sargybos gyvenamosios ir tarnybos kareivinės; stovyklos vyresniųjų įstaigų ir gyvenamųjų kareivinių; ligoninės ir kareivinės medicinos reikmėms; virtuvė; paštas; kamera, kurioje buvo laikomi kalinių drabužiai ir dokumentai; stalių, mechaninių, šiaudinių batų, batsiuvių, siuvėjų, dailininkų, suvenyrų gamybos dirbtuvės; skalbykla ir dezinfekcija; vienutėje.

Jau 1943 metų pabaigoje prasidėjo masinis Salaspilio lagerių kalinių perkėlimas į Štuthofo, Neuengamo, Buchenvaldo, Mauthausen-Gusen, Sachsenhausen, Ravensbrück ir kitas koncentracijos stovyklas nacių okupuotoje Lenkijoje ir Vokietijoje. Paskutiniai kaliniai iš Salaspilio išvyko 1944 m. rugsėjo 29 d., kai stovykla buvo likviduota ir sudegė dauguma likusių pastatų. Tikslaus Salaspilio lageryje kalėjusių ir nužudytų žmonių skaičiaus nustatyti nepavyksta, nes nėra suimtųjų registro, nes buvo sunaikintos jų bylos. Tik apytiksliai galima nustatyti, kad Salaspilyje įvairiais laikais kalėjo apie 17–18 tūkst. žmonių, iš kurių apie 8–9 tūkst. Iki 1942 m. liepos–rugpjūčio mėn. Salaspilyje dėl atšiaurių gyvenimo ir darbo sąlygų, nežmoniškų fizinių bausmių ir mirties nuosprendžių mirė apie 1000 užsienio žydų. Buvusio Salaspilio lagerio kalinio Arturo Neparto skaičiavimais, lagerio gyvavimo metu 1943 m. birželio 5–6 dienomis buvo sušaudyta 100 politinių kalinių. Gegužės 11-osios naktį, perkėlus juos į Rygos centrinį kalėjimą, nuo ligų mirė 400-500 žmonių, apie 25 buvo nušauti ruošiantis bėgti ar pabėgimo metu, 100-150 žmonių mirė nuo nežmoniškų bausmių, keli šimtai išsekusių vaikų mirė nuo šiltinės, dizenterijos ir kitų salose išplitusių epidemijų ir ligų. Labai grubiai galima daryti prielaidą, kad Salaspilio tabore žuvusių žmonių skaičius siekė mažiausiai 2000 žmonių.