Nacionālo partizānu pretošanās kustība Sēlijā
III Nacionaliniai partizanai

Šiandien buvusiuose Susėjos parapijos namuose įsikūręs Sanssouci rezidencijų centras. Pastato fasade vis dar matyti nacionalinių partizanų kulkų palikti pėdsakai 1945 m. liepos 7 d. puolimo metu.

Buvę Susėjos parapijos namai, tuo metu veikę kaip sovietų okupacinės valdžios vietinis vykdomasis komitetas, 1945 m. liepos 7 d. nukentėjo nuo Sėlijos nacionalinių partizanų išpuolio. Išpuolis prieš Susėjos vykdomąjį komitetą buvo platesnės nacionalinių partizanų kampanijos dalis ir vyko tuo pačiu metu kaip ir išpuoliai prieš Vilkupės sviesto fabriką bei naikintojo Kaunacko namą.

Susėjos nacionalinių partizanų grupės vado Alberto Kaminskio (1920–1946) nurodymu miško broliai turėjo sunaikinti vietos vykdomojo komiteto apsaugą, paimti ginklus, milicijos uniformas, dokumentus ir sugadinti telefono ryšį. Susėjos vykdomojo komiteto puolime dalyvavo apie 17 miško brolių, vadovaujamų Lietuvos partizanų vado Jozo Kuveikio. Mūšis truko 15–20 minučių, susišaudymo metu žuvo vienas Lietuvos partizanas, o kitoje pusėje – naikintojų bataliono Jānio Kakarano kovotojas. Susišaudymo metu buvo išdaužti vykdomojo komiteto langai ir apgadintas telefonas.

Antrasis išpuolis prieš Susėjos vykdomąjį komitetą įvyko 1945 m. liepos 16 d., kai vyko užsitęsęs susišaudymas tarp „Miško brolių“ ir naikintojų bataliono kovotojų, kurie buvo pasislėpę Vykdomojo komiteto pastate. Mūšio metu pastariesiems į pagalbą atėjo grupė sovietų kareivių, kurie iš flango atidengė kulkosvaidžių ugnį ir privertė partizanus trauktis. Mūšyje žuvo mažiausiai penki „Miško broliai“ ir penki naikintuvai. Išpuoliai prieš šį okupacinės valdžios administracinį objektą patvirtino partizaninio karo ginkluoto pasipriešinimo pobūdį ir buvo įspėjimas apie žmonių pasipriešinimą sovietų okupacinei valdžiai.

Susėjos nacionalinis partizanų būrys buvo suformuotas iš mažesnių suskaidytų miško brolijos grupių, nes iš pradžių nebuvo vadovo, kuris galėtų jas suvienyti. Trumpą laiką Artūras Grābeklis bandė koordinuoti Susėjos partizanų, o vėliau ir Markejaus Gorovniovo, žuvusio 1945 m. žiemą, veiklą. Susėjos nacionalinis partizanų būrys buvo sustiprintas po to, kai po visuotinės Vokietijos kapituliacijos į Kuršą, Sėliją, atvyko buvęs legionierius Albertas Kaminskis. Jis įvedė griežtesnę drausmę ir suvienijo mažesnes grupes bendrai kovai su sovietų okupacine valdžia. Taip pat buvo bendradarbiaujama su miško brolijos grupėmis iš netoliese esančių parapijų ir vietovių, ypač su Gārsenės grupe ir Lietuvos partizanais, kurie buvo įsikūrę Lietuvos ir Latvijos pasienyje.

Ankstyvaisiais ginkluoto judėjimo etapais akivaizdu, kad miško broliai nebuvo pasiruošę puolimams, negalėjo užimti nei Kaunackų sodybos, nei įsilaužti į Susėjos vykdomojo komiteto pastatą. Partizanai patyrė nuostolių ir ilgai negalėjo pasipriešinti Čekos kariuomenei, o pagrindinis kovos metodas buvo galvoti apie atsitraukimą laiku. Taip pat buvo problemų dėl partizanų aprūpinimo. Nepaisant esamų sunkumų, Susėjos nacionalinis partizanų būrys pirmaisiais pokario metais vis dar sugebėjo aktyviai priešintis sovietų okupacinei valdžiai. Ši partizanų grupė nustojo egzistavusi po jos vado A. Kaminskio žlugimo 1946 m. gegužės 14 d. Po to sekė ir kelių miško brolių legalizavimas, taip pat prisijungimas prie kitų partizanų grupių.

Paminklas Susėjos kuopos nacionaliniams partizanams atidengtas 1997 m. lapkričio 11 d. Sėlijos nacionalinių partizanų istorijos tyrinėtojo Gunāro Blūzmo iniciatyva. Šalia žuvusių Susėjos nacionalinių partizanų vardų, grubiai apdirbtame riedulyje po kryžiaus ženklu iškaltas tekstas: „Ant ežio galvos įsakiau tau saugoti tėvo žemę“. Paminkle minimi 1945 m. liepos 16 d. užpuolus Susėjos vykdomąjį komitetą žuvusieji – Jānis Grābeklis (1923-1945), Ādolfas Rācenis (1919-1945), Broņislavs-Arvīds Bīriņš (1919-1945), vėlesnis vardas9 (Edgars450-1) ir Edgars45. buvo pridėti nužudytieji Lina Kaminska (1917-1945) ir Albertas Kaminskas (1920-1946). Ant paminklo trūksta Arnoldo Dombrovskio (1923-1945) ir kitų Susėjos tautinių partizanų grupėse veikusių, 1945-1946 metais kritusių nacionalinių partizanų pavardžių.

Nacionalinis partizaninis karas, Latvijoje tęsęsis iki šeštojo dešimtmečio vidurio, neaplenkė ir Sėlijos regiono, kur nuo 1944 m. rudens Seceso ir Sėlpilio valsčiuose aktyviai veikė brolių Pormalių partizanų grupė „Vilkaci“.

Pormalių brolių nacionalinio partizano grupė susikūrė 1944 m. rudenį, kai Paulis ir Jānis Pormaliai, kaip Vokietijos armijos kontržvalgybos grupės „Zeppelin“ dalis, perėjo fronto liniją netoli Koknesės ir perplaukė Dauguvą, grįždami į gimtąją Secės valsčių, Jėkabpilio rajoną.

1945 m. vasarį partizanai sutrukdė suimti dvarininką Kliavinskį, užpuolę čekistų grupę prie Vīgantės mokyklos, sugavo ir nuteisė mirties bausme Seceso autotechnikos stoties direktorių Kārlį Taurinį, kuris aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio 14 d. trėmimuose, o grįžęs iš Rusijos vėl grasino latviams deportacija į Sibirą.

1945 m. vasarą partizanai taip pat atsisuko prieš sovietų organizuotą Sečės miškų kirtimą, ne kartą šaudydami į miško darbams paskirtus ginkluotus darbininkus, kuriems vadovavo vietos komunistų partijos organizatorius Turčinas. Taip pat buvo plačiai daroma žala geležinkelio bėgiams ir žemės ūkio technikai, sabotuojama kūlimas. Per nacionalines šventes partizanai aukščiausiose vietose iškabindavo savarankiškai pagamintas Latvijos vėliavas.

Pormalių brolių partizanų grupė miške taip pat išleido kelis nelegalaus laikraščio „Vilkaču Sauciens“ numerius.

Sovietų saugumo institucijos netgi buvo paskelbusios 10 tūkstančių rublių atlygį už Pormalų brolių pasidavimą.

1946 m. rugpjūčio 11 d. dėl išdavystės čekistai apsupo Pormalių brolius vietos miškininko namuose. Paulis išėjo iš namų pro galines duris, bet Janis sugebėjo pabėgti bėgdamas per rugių lauką į mišką.

1946 m. spalio 16 d. čekistams pavyko įvilioti į spąstus partizanų grupės vadą Paulių Pormali, kuris pateko netoli „Taiminių“ namų Secės valsčiuje.

1948 m. rugpjūčio 8 d. Baltijos karo apygardos karinis tribunolas nuteisė Jānį Pormāli kalėti dvidešimt penkerius metus. Aštuoniolika ilgų metų jis praleido sovietų vergų stovyklose Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje, o į Latviją grįžti galėjo tik 1965 m.