Nacionalinis partizaninis pasipriešinimo judėjimas Selijoje
III Nacionaliniai partizanai
Sėlija tapo viena aktyviausių nacionalinio partizaninio judėjimo sričių 1944–1954 m. 1944 m. vasarą, kai Raudonoji armija artėjo prie Latvijos, o SSRS ruošėsi antrą kartą okupuoti mūsų šalį, Sėlijoje, padedant Jelgavos žemės ūkio universiteto agronomų tarnybai, Ilūkstės rajono Gārsenės, Asarės ir Prodės valsčiuose buvo organizuotas pasipriešinimo judėjimo centras. Buvo atrinkti žmonės, daugiausia iš buvusių policijos pareigūnų, kuriems buvo pavesta sukurti ir vadovauti ginkluotam pasipriešinimui okupacijos sąlygomis. Būsimuoju partizanų vadu buvo paskirtas Oskaras Kalnietė, o jo pavaduotojais – buvęs Aknīstės policijos pareigūnas Oskaras Puriņšas ir buvęs Asarės policijos pareigūnas Ervīns Urķītē. Dar prieš Raudonajai armijai atvykstant į Sėliją, jie įkūrė štabą Prodės valsčiuje ir įrengė bunkerius, taip pat iš žinomų vyrų subūrė partizanų grupę. Deja, ši kova nuo pat pradžių pareikalavo aukų. 1945 m. pradžioje žuvo O. Kalnietis, vėliau – O. Puriņš, o E. Urķītė buvo suimta. Jau 1944 m. rudenį, kai SSRS vėl buvo okupavusi dalį Latvijos teritorijos, Sėlijos miškuose, be jau minėtų partizanų, prieglobsčio nuo okupacinės valdžios ieškojo ir daugelis kitų vyrų bei jaunuolių. Ilūkstės ir Jekabpilio rajonuose ginkluotas pasipriešinimas, palyginti su 1944 m., tik sustiprėjo. Sėlijoje veikė daug skaičiumi skirtingų nacionalinių partizanų grupių, nesiimančių vieningų veiksmų. Sėlijoje nacionalinių partizanų grupių vadu tapo buvęs Latvijos armijos karininko pavaduotojas, savo tėvynės patriotas Staņislavas Urbānsas. Iki 1945 m. rudens jis buvo suformavęs ir vadovavo Ilūkstės nacionaliniam partizanų pulkui, kurį sudarė daugiau nei 500 vyrų. Jo paskirti dalinių vadai (iš viso ne mažiau kaip 25 vyrai, turintys karinės patirties) vadovavo partizanų grupėms 17 Sėlijos valsčių. 1945 m. vasarą S.Urbānso vadovaujamas pulkas įstojo į Latvijos Tėvynės sargybos (partizanų) asociaciją (LTS (p)A). Jekabpilio (LTS (p)A) pulkas veikė kaimyniniame Jekabpilio rajone, kurio branduolį sudarė brolių Paulo ir Jānio Pormalių vadovaujamas dalinys „Vilkaci“. 1945 m. pabaigoje įvairios aplinkybės prisidėjo prie dalinio Ilūkstės ir Jekabpilio pulkų legalizavimo. Pamažu blėso viltys dėl Vakarų Europos pagalbos atkuriant Latvijos valstybę, ir teko pasikliauti tik savo jėgomis. Tarp garsiausių ir aktyviausių Sėlijos nacionalinių partizanų reikėtų paminėti Jāzepą Fričsą, kuris vienijo Ilūkstės ir Jekabpilio rajonuose įsikūrusias partizanų grupes. 1948 ir 1949 m. Sėlijoje vis dar veikė Arvydo Silinio ir Vilo Tuņķelio vadovaujamos grupės. Keletas partizanų grupių vadų, tokių kaip Jānis Grāversonas, Mārtiņš Pokļevinskis, Alfonsas Mežaraupsas ir kiti, tęsė kovą iki 1952 m. Taip pat verta paminėti bendradarbiavimą ir bendrą kovą su Lietuvos nacionaliniais partizanais, kurie prisijungė ir susivienijo su Sėlijos partizanais.
Daugiau informacijos šaltinių
Nežinomas karas. Latvijos nacionalinių partizanų kovos prieš sovietų okupantus 1944–1956 m. Antrasis papildomas leidimas. Red.: Apine, L.; Kiršteins, A. Ryga: Domas spēks, 2012, p. 274–276.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Buvę Susėjos parapijos namai, nacionalinių partizanų išpuolio vieta 1945 m. liepos 7 d.
Šiandien buvusiuose Susėjos parapijos namuose įsikūręs Sanssouci rezidencijų centras. Pastato fasade vis dar matyti nacionalinių partizanų kulkų palikti pėdsakai 1945 m. liepos 7 d. puolimo metu.
Buvę Susėjos parapijos namai, tuo metu veikę kaip sovietų okupacinės valdžios vietinis vykdomasis komitetas, 1945 m. liepos 7 d. nukentėjo nuo Sėlijos nacionalinių partizanų išpuolio. Išpuolis prieš Susėjos vykdomąjį komitetą buvo platesnės nacionalinių partizanų kampanijos dalis ir vyko tuo pačiu metu kaip ir išpuoliai prieš Vilkupės sviesto fabriką bei naikintojo Kaunacko namą.
Susėjos nacionalinių partizanų grupės vado Alberto Kaminskio (1920–1946) nurodymu miško broliai turėjo sunaikinti vietos vykdomojo komiteto apsaugą, paimti ginklus, milicijos uniformas, dokumentus ir sugadinti telefono ryšį. Susėjos vykdomojo komiteto puolime dalyvavo apie 17 miško brolių, vadovaujamų Lietuvos partizanų vado Jozo Kuveikio. Mūšis truko 15–20 minučių, susišaudymo metu žuvo vienas Lietuvos partizanas, o kitoje pusėje – naikintojų bataliono Jānio Kakarano kovotojas. Susišaudymo metu buvo išdaužti vykdomojo komiteto langai ir apgadintas telefonas.
Antrasis išpuolis prieš Susėjos vykdomąjį komitetą įvyko 1945 m. liepos 16 d., kai vyko užsitęsęs susišaudymas tarp „Miško brolių“ ir naikintojų bataliono kovotojų, kurie buvo pasislėpę Vykdomojo komiteto pastate. Mūšio metu pastariesiems į pagalbą atėjo grupė sovietų kareivių, kurie iš flango atidengė kulkosvaidžių ugnį ir privertė partizanus trauktis. Mūšyje žuvo mažiausiai penki „Miško broliai“ ir penki naikintuvai. Išpuoliai prieš šį okupacinės valdžios administracinį objektą patvirtino partizaninio karo ginkluoto pasipriešinimo pobūdį ir buvo įspėjimas apie žmonių pasipriešinimą sovietų okupacinei valdžiai.
Susėjos nacionalinių partizanų paminklas
Susėjos nacionalinis partizanų būrys buvo suformuotas iš mažesnių suskaidytų miško brolijos grupių, nes iš pradžių nebuvo vadovo, kuris galėtų jas suvienyti. Trumpą laiką Artūras Grābeklis bandė koordinuoti Susėjos partizanų, o vėliau ir Markejaus Gorovniovo, žuvusio 1945 m. žiemą, veiklą. Susėjos nacionalinis partizanų būrys buvo sustiprintas po to, kai po visuotinės Vokietijos kapituliacijos į Kuršą, Sėliją, atvyko buvęs legionierius Albertas Kaminskis. Jis įvedė griežtesnę drausmę ir suvienijo mažesnes grupes bendrai kovai su sovietų okupacine valdžia. Taip pat buvo bendradarbiaujama su miško brolijos grupėmis iš netoliese esančių parapijų ir vietovių, ypač su Gārsenės grupe ir Lietuvos partizanais, kurie buvo įsikūrę Lietuvos ir Latvijos pasienyje.
Ankstyvaisiais ginkluoto judėjimo etapais akivaizdu, kad miško broliai nebuvo pasiruošę puolimams, negalėjo užimti nei Kaunackų sodybos, nei įsilaužti į Susėjos vykdomojo komiteto pastatą. Partizanai patyrė nuostolių ir ilgai negalėjo pasipriešinti Čekos kariuomenei, o pagrindinis kovos metodas buvo galvoti apie atsitraukimą laiku. Taip pat buvo problemų dėl partizanų aprūpinimo. Nepaisant esamų sunkumų, Susėjos nacionalinis partizanų būrys pirmaisiais pokario metais vis dar sugebėjo aktyviai priešintis sovietų okupacinei valdžiai. Ši partizanų grupė nustojo egzistavusi po jos vado A. Kaminskio žlugimo 1946 m. gegužės 14 d. Po to sekė ir kelių miško brolių legalizavimas, taip pat prisijungimas prie kitų partizanų grupių.
Paminklas Susėjos kuopos nacionaliniams partizanams atidengtas 1997 m. lapkričio 11 d. Sėlijos nacionalinių partizanų istorijos tyrinėtojo Gunāro Blūzmo iniciatyva. Šalia žuvusių Susėjos nacionalinių partizanų vardų, grubiai apdirbtame riedulyje po kryžiaus ženklu iškaltas tekstas: „Ant ežio galvos įsakiau tau saugoti tėvo žemę“. Paminkle minimi 1945 m. liepos 16 d. užpuolus Susėjos vykdomąjį komitetą žuvusieji – Jānis Grābeklis (1923-1945), Ādolfas Rācenis (1919-1945), Broņislavs-Arvīds Bīriņš (1919-1945), vėlesnis vardas9 (Edgars450-1) ir Edgars45. buvo pridėti nužudytieji Lina Kaminska (1917-1945) ir Albertas Kaminskas (1920-1946). Ant paminklo trūksta Arnoldo Dombrovskio (1923-1945) ir kitų Susėjos tautinių partizanų grupėse veikusių, 1945-1946 metais kritusių nacionalinių partizanų pavardžių.
Pormalių brolių partizanų grupės „Vilkaci“ atminimo vieta
Nacionalinis partizaninis karas, Latvijoje tęsęsis iki šeštojo dešimtmečio vidurio, neaplenkė ir Sėlijos regiono, kur nuo 1944 m. rudens Seceso ir Sėlpilio valsčiuose aktyviai veikė brolių Pormalių partizanų grupė „Vilkaci“.
Pormalių brolių nacionalinio partizano grupė susikūrė 1944 m. rudenį, kai Paulis ir Jānis Pormaliai, kaip Vokietijos armijos kontržvalgybos grupės „Zeppelin“ dalis, perėjo fronto liniją netoli Koknesės ir perplaukė Dauguvą, grįždami į gimtąją Secės valsčių, Jėkabpilio rajoną.
1945 m. vasarį partizanai sutrukdė suimti dvarininką Kliavinskį, užpuolę čekistų grupę prie Vīgantės mokyklos, sugavo ir nuteisė mirties bausme Seceso autotechnikos stoties direktorių Kārlį Taurinį, kuris aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio 14 d. trėmimuose, o grįžęs iš Rusijos vėl grasino latviams deportacija į Sibirą.
1945 m. vasarą partizanai taip pat atsisuko prieš sovietų organizuotą Sečės miškų kirtimą, ne kartą šaudydami į miško darbams paskirtus ginkluotus darbininkus, kuriems vadovavo vietos komunistų partijos organizatorius Turčinas. Taip pat buvo plačiai daroma žala geležinkelio bėgiams ir žemės ūkio technikai, sabotuojama kūlimas. Per nacionalines šventes partizanai aukščiausiose vietose iškabindavo savarankiškai pagamintas Latvijos vėliavas.
Pormalių brolių partizanų grupė miške taip pat išleido kelis nelegalaus laikraščio „Vilkaču Sauciens“ numerius.
Sovietų saugumo institucijos netgi buvo paskelbusios 10 tūkstančių rublių atlygį už Pormalų brolių pasidavimą.
1946 m. rugpjūčio 11 d. dėl išdavystės čekistai apsupo Pormalių brolius vietos miškininko namuose. Paulis išėjo iš namų pro galines duris, bet Janis sugebėjo pabėgti bėgdamas per rugių lauką į mišką.
1946 m. spalio 16 d. čekistams pavyko įvilioti į spąstus partizanų grupės vadą Paulių Pormali, kuris pateko netoli „Taiminių“ namų Secės valsčiuje.
1948 m. rugpjūčio 8 d. Baltijos karo apygardos karinis tribunolas nuteisė Jānį Pormāli kalėti dvidešimt penkerius metus. Aštuoniolika ilgų metų jis praleido sovietų vergų stovyklose Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje, o į Latviją grįžti galėjo tik 1965 m.
Susijusi istorija
Selio miško brolių gyvenvietė Sūpės pelkėje
Sūpės pelkė siejama su nacionalinių partizanų gyvenviečių ir mūšių vietomis, kurios susiformavo sąveikaujant žmonėms ir vietovėms. Ji aprašyta tremtinio latvių rašytojo Alberto Eglīčio baladėje apie įvykius jo gimtojoje Sūpės pelkėje „Samanose ir purve“ – duoklėje Sūpės pelkės partizanams:
... „1945 m., kai pelkėje švytėjo ruduo –
Pokļevinskio gimtadienio proga Lieljānis vakarienės metu dalijasi:
Gluosniuose fermentuotas alus,
Romulanai garbina sviestą,
Džiovinu mamos kmynų duoną,
Džiovintas kumpis kovo mėnesio gabalėliuose,
Ir Stučkos svogūnai,
Ildzeniecės sūris.
Kambariai dervingose sienose
Ir žaibas trenkė širdyse,
Ir vienuolikoje sielų merdi –
"Žemėje supuvusios šaknys..."
Ši praeities interpretacija su įvykiais po Antrojo pasaulinio karo apėmė žmonių liudijimus, dvasios išraiškas ir vertybių sistemas. Ji primena visuomenės paramą nacionaliniams partizanams, kurių okupacinė valdžia negalėjo taip lengvai nugalėti.