Pormalių brolių partizanų grupės „Vilkaci“ atminimo vieta
Memorialinė vieta

Nacionalinis partizaninis karas, Latvijoje tęsęsis iki šeštojo dešimtmečio vidurio, neaplenkė ir Sėlijos regiono, kur nuo 1944 m. rudens Seceso ir Sėlpilio valsčiuose aktyviai veikė brolių Pormalių partizanų grupė „Vilkaci“.

Pormalių brolių nacionalinio partizano grupė susikūrė 1944 m. rudenį, kai Paulis ir Jānis Pormaliai, kaip Vokietijos armijos kontržvalgybos grupės „Zeppelin“ dalis, perėjo fronto liniją netoli Koknesės ir perplaukė Dauguvą, grįždami į gimtąją Secės valsčių, Jėkabpilio rajoną.

1945 m. vasarį partizanai sutrukdė suimti dvarininką Kliavinskį, užpuolę čekistų grupę prie Vīgantės mokyklos, sugavo ir nuteisė mirties bausme Seceso autotechnikos stoties direktorių Kārlį Taurinį, kuris aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio 14 d. trėmimuose, o grįžęs iš Rusijos vėl grasino latviams deportacija į Sibirą.

1945 m. vasarą partizanai taip pat atsisuko prieš sovietų organizuotą Sečės miškų kirtimą, ne kartą šaudydami į miško darbams paskirtus ginkluotus darbininkus, kuriems vadovavo vietos komunistų partijos organizatorius Turčinas. Taip pat buvo plačiai daroma žala geležinkelio bėgiams ir žemės ūkio technikai, sabotuojama kūlimas. Per nacionalines šventes partizanai aukščiausiose vietose iškabindavo savarankiškai pagamintas Latvijos vėliavas.

Pormalių brolių partizanų grupė miške taip pat išleido kelis nelegalaus laikraščio „Vilkaču Sauciens“ numerius.

Sovietų saugumo institucijos netgi buvo paskelbusios 10 tūkstančių rublių atlygį už Pormalų brolių pasidavimą.

1946 m. rugpjūčio 11 d. dėl išdavystės čekistai apsupo Pormalių brolius vietos miškininko namuose. Paulis išėjo iš namų pro galines duris, bet Janis sugebėjo pabėgti bėgdamas per rugių lauką į mišką.

1946 m. spalio 16 d. čekistams pavyko įvilioti į spąstus partizanų grupės vadą Paulių Pormali, kuris pateko netoli „Taiminių“ namų Secės valsčiuje.

1948 m. rugpjūčio 8 d. Baltijos karo apygardos karinis tribunolas nuteisė Jānį Pormāli kalėti dvidešimt penkerius metus. Aštuoniolika ilgų metų jis praleido sovietų vergų stovyklose Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje, o į Latviją grįžti galėjo tik 1965 m.