Varnių koncentracijos stovykla
Baltijos šalių nepriklausomybė

Varnių koncentracijos stovykla buvo įkurta 1926 m. gruodžio pabaigoje, iškart po gruodžio 17-osios perversmo, Krašto apsaugos ministro Antano Merkio iniciatyva. Stovykla įsikūrė anksčiau Žemaičių vyskupijai priklausiusiuose pastatuose ir veikė iki 1931 m. spalio mėnesio (formaliai iki 1932 m. antros pusės).

Stovykla buvo įsteigta remiantis 1920 m. papildytais Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais, kurie karo komendantams suteikė teisę administracine tvarka siųsti įtariamus pavojingus valstybės saugumui asmenis į koncentracijos stovyklas. Ji buvo pavaldi Krašto apsaugos ministerijai ir turėjo 50-65 karių komandą. Stovyklai vadovavo komendantas Kostas Rudaitis (1927-1931).

Į stovyklą buvo siunčiami įvairūs asmenys: komunistai, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir kitų visuomeninių organizacijų veikėjai, plečkaitininkai bei tautininkų valdžią kritikavę asmenys. Tarp žymesnių kalinių buvo buvęs finansų ministras, vienas krikdemų lyderių Petras Karvelis, Darbo federacijos pirmininkas dr. Kazimieras Ambrozaitis, socialdemokratų partijos kūrėjas Andrius Domaševičius. Stovyklos pradžioje čia patekdavo ir smulkūs chuliganai, karštakošiai jaunuoliai ar valkatos.

Vadinamieji internuotieji stovykloje galėjo būti laikomi nuo 3 mėnesių iki karo padėties pabaigos. Komunistams dažniausiai buvo skiriama maksimali bausmė. 1927-1931 m. stovykloje kalėjo daugiau kaip 1000 žmonių, o vienu metu – iki 190 asmenų. Ypač daug kalinių buvo po Tauragės pučo 1927 m. (iki 150 žmonių). 1927 m. pradžioje stovykloje buvo 120 asmenų, o metų pabaigoje jau 187.

Kasdieninis gyvenimas stovykloje buvo gana monotoniškas. Pagrindinės kalinių pareigos buvo ruošti valgį, skaldyti malkas, kūrenti krosnis ir palaikyti tvarką kamerose. Įdomu tai, kad stovyklos veiklos pradžioje šiuos darbus atlikdavo patys karininkai, dėl ko kalintys komunistai piktinosi savo atsišaukimuose. Boleslovas Baranauskas teigė, kad "internuotųjų nušalinimas nuo darbų, veiklos stoka buvo sąmoningai administracijos parinktas darbščių iš proletariato kilusių asmenų psichologinio gniuždymo rezultatas".

Stovykloje kaliniams buvo suteikta nemažai laisvių. Veikė nedidelė biblioteka, dieną kaliniai galėjo laisvai vaikščioti po kiemą, skaityti ir žaisti šachmatais, o kameros paprastai nebūdavo rakinamos. Iš nuobodulio (nes, priešingai nei vėliau veikusiose Dimitravo ar Pabradės stovyklose, čia nereikėjo dirbti) kaliniai kartais sulipę prie langų traukdavo komunistines, revoliucines dainas. Per socialistines šventes stovykloje net pasirodydavo raudonos vėliavos.

Pagal to meto kalinių prisiminimus, stovyklos kameros buvo didžiulės, talpinančios 30 ir daugiau žmonių, su dviejų eilių mediniais gultais palei sienas. Kaip savo memuaruose rašo komunistas Boleslovas Baranauskas: "Kameros didžiulės, jose tilpdavo 30 ir daugiau žmonių. Viduje per visą patalpą buvo išrikiuoti mediniai dviejų eilių gultai, tik sienų pakraščiais galėjai praeiti". O Jeronimas Plečkaitis ir vadinamieji plečkaitininkai savo leidžiamuose laikraščiuose Varnius vaizdavo kaip vietą, kur "į drėgnus koncentracijos stovyklos mūrus sugrūsta apie 200 žmonių, iš kurių didelė dalis jau po trejus metus be teismo, be tardymo, be jokio kalinimo sėdi".

Nors stovykloje pasitaikydavo ir incidentų (pavyzdžiui, 1927 m. penkiems komunistams už kurstymą ir blogą elgesį stovykloje buvo skirta mirties bausmė, tačiau jų malonės prašymai buvo patenkinti), sąlygos čia buvo gana švelnios, ypač lyginant su to meto fašistinių valstybių koncentracijos stovyklomis. Komunistai net sugebėdavo kitiems kaliniams rengti ideologines paskaitas. Uždarant stovyklą valdžia net skundėsi, kad ji nebuvusi veiksminga: esą komunistai čia buvo neprastai maitinami, gerai išlaikomi ir neblogai jautėsi, o dar ir agituodavo kitus kalinčiuosius.

Stovykla buvo uždaryta 1931 m. spalio mėnesį dėl ekonominių sunkumų. Ji buvo viena iš trijų tokio pobūdžio įstaigų, veikusių autoritarinio režimo (1927-1940) laikotarpiu – po jos veikė Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla (nuo 1936 m.) ir Pabradės stovykla (nuo 1939 m.). Vėlesnėse stovyklose – Dimitrave ir Pabradėje – kaliniai turėjo galimybę skaityti laikraščius ir klausytis radijo, tačiau turėjo ir daugiau dirbti nei Varniuose.