Kocēniečio Tālavo Megnio prisiminimai apie įvykius 1991 m. barikadose Rygoje

Aš, Tālavas Megnis, ką tik sausio mėnesį pradėjau dirbti Kocėnų valsčiaus savivaldybėje žemėtvarkininku, kad pradėčiau vykdyti žemės reformą. Pasitarę tarpusavyje ir su kolūkio specialistais vyriausiąja buhaltere Ruta Rozenberga, buhaltere Gaida Raga, dispečere Liene Kūna ir 1-ojo rajono agronome Ilga Brusova, mikroautobuso Latvija vairuotoju Jāniu Gravu ir kitais, atsiliepdami į Liaudies fronto raginimą, nusprendėme, kad norintys pasiliks Rygoje. Kolegoms iš kolūkio sakiau, kad pirmadienį galiu neiti į darbą, nes jei mūsų nauja valdžia žlugs, tai žemės reformos tikrai nebus, bet jei laikysis, tai man nebuvimas darbe bus atleistas.

Naktį iš sausio 13 į sausio 14 d. liko mikroautobuso Latvija vairuotojas Jānis Grava; Jānis Olmanis – Kocėnų pradinės mokyklos muzikos mokytojas; Rygoje likusios grupės vadu išrinktas Tālavs Megnis - Kocėnų parapijos matininkas, anksčiau buvęs kolūkio „Kocēni“ apygardos viršininku; Dainis Ābelītis - iš "Strautniekų" namų, kolūkietis-vairuotojas; Juris Mikelsonas; Uldis Rolmanis - tuo metu MRS (Miškų urėdijos) darbininkas ir vairuotojas; Aivars Vīksne – statybininkas iš statybininkų brigados.

Kai kiti išvažiavo, savo mikroautobusu nuvažiavome iki įvažiavimo į ministrų kabinetą, kieme iš Brīvības gatvės pusės. Tada išlipome iš autobuso ir nuėjome iki pagrindinio įėjimo, kur priešais mus jau buvo du žmonės. Aptarėme, ką čia dabar darysim su savo nuogais gyvenimais, ar pamaitinsime patrankas – juokėmės. Susipažinome, pirmi du buvo vyrai iš Cėsių, nepamenu kaip buvo vardai. Retkarčiais atvažiuodavo kas nors kitas, sustodavo kelios mašinos, sustodavo ir autobusas su demonstracijos žmonėmis, matyt, iš Ādažių. Nusprendėme, kad dabar nežinome, ką daryti, bet kurį laiką pabūsime ir pažiūrėsime, kas atsitiko. Autobusas po kurio laiko išvažiavo linkėdamas mums palaikymo.

Po kurio laiko į mūsų grupę priėjo aktorė Dina Kuple ir dar viena moteris. Jie labai apsidžiaugė, kad mes čia stovime, ir maldavo neišvykti ir padėti apsaugoti Rygą. Kad čia nesušaltume, mums paliko nedidelį balzamą, suvyniotą į laikraštį. Darėsi tamsu.

Po trumpo laiko prie mūsų, kaip studentų, priėjo du jaunuoliai, klausdami, iš kur mes ir kas vyriausias ar grupės vadovas. Esame septyni žmonės iš Kocėnų, Valmieros rajone, su mikroautobusu "Latvija", esant reikalui galiu būti ir grupės vadovu. Tada nuėjau su tais berniukais į jų žiguliukus, turbūt buvo baltos ar gelsvos spalvos. Jis stovėjo Ministrų kabineto rūmų gale, Laisvės paminklo pusėje, Baumano aikštėje. Susitikome, bet mūsų vardų nebepamenu. Jų žiguliuose buvo racija. Tada jie susisiekė su Liaudies fronto būstine ir pranešė, kad turi septynis alaus ir vieną polką ir gali gauti daugiau – supratau, kad tai septyni vyrai ir vienas transporto vienetas. Berniukai nurodė man sustabdyti transporto priemones ir pakviesti žmones likti šiame objekte, o iš pradžių aplink visą pastatą suformuoti žmonių grandinę. Jie taip pat klausė, ar galime pamatyti, kas vyksta tarptautinėje telefono stotyje Dzirnavu gatvėje ir ar esame pasiruošę imtis kitų užduočių. Atsakiau, kad padarysime viską, ko reikės. Tada jie išvažiavo, liepdami man pačiam atvažiuoti prie šio automobilio, kai jie čia grįš, arba į kitą vietą gauti naujų užduočių. Autobuse nuolat klausėmės Liaudies fronto informacijos, kuri karts nuo karto buvo transliuojama per radiją.

Vykdydami nurodymus pradėjome daug aktyviau stabdyti automobilius ir raginti žmones likti ir būti ten, jei tik kaip liudininkai, kas čia vyksta ateityje. Žmonės iš esmės buvo reagavę, prie pastato ėmė blaškytis ir Rygos gyventojai, ir praeiviai. Keli iš Limbažių rajono atvykę jaunuoliai išlipo iš demonstracijos dalyvius vežusio autobuso, o po kelių valandų čia susirinko apie šimtą žmonių.

Palikę kitus narius ir autobusą prie ministrų kabineto, mes su Jāniu Olmaniu nuėjome į telefono stočių pastatą Dzirnavu gatvėje. Tuo metu Čaka gatvės gale Dzirnavu gatvę užtvėrė didelė sunkvežimio priekaba KrAZ, vežusi buldozerį T130. Gatvėje buvo nemažai žmonių. Priešingoje gatvės pusėje nuo telefono stotelės iš rekonstruojamo ar griaunamo namo statybinių medžiagų spontaniškai buvo pastatyta barikada. Dvi aštrios jaunos merginos, gimnazistai, gal net kolegijos studentai, negalėjo nuplėšti lentų nuo senos, aukštos medinės tvoros ir sušuko mums su Jāniu: „O, eik, padėk nugriauti tvorą, atrodo!

Nepraėjo nė penkios minutės, kol ferma jau buvo kitoje gatvės pusėje kartu su visokiomis ištrupėjusiomis, senomis lovomis, statinėmis, kėdėmis ir spintelėmis. Kai nebeliko ką neštis, grįžome į ministrų kabinetą pas savo grupę. Netrukus atvažiavo keli sunkvežimiai su žvyru ir skalda, vėliau sunkvežimis „Ural“ – miškovežis su rąstais.

Netrukus į sutartą vietą vėl atvyko žiguliukas su Liaudies fronto berniukais. Priėjau prie jų ir įsėdau į mašiną. Jaunuoliai klausė, ar galėtume išvežti savo furgoną pasižiūrėti, kas vyksta prie kai kurių sovietų karinių dalinių. Pasakiau, kad tikrai galime, tik reikia pasikalbėti su kitais. Jie pasakė, kad atveš kitą žmogų ir kad mes pasiruoštume išvykti.

Grava Jānis, žinoma, buvo pasiruošęs eiti, o po kelių minučių studentai atnešė du žmones, kuriems buvo apie 30 metų, ir raciją. Gal vienas prisistatė Druviu. Dalis mūsų grupės liko prie ministrų kabineto, o mes važiavome Juglos kryptimi į dabartinę Krustabaznīcas gatvę, paskui Viskalių ir Ezermalo gatvėmis. Toliau Meža prospektu ir Viesturo prospektu iki Omon bazės Vecmilgrāvyje. Druvis periodiškai pranešdavo savo štabui apie matytas kariuomenės mašinas, BTR (šarvuotus transporterius), jų skaičių, markes, juose matytus karius, judėjimo kryptis. Matyt, kariniai daliniai buvo itin budrūs, nes keliose vietose gatvėse matėme sargybinius su kulkosvaidžiais ant pečių.

Iš Vecmilgravi per centrą važiavome iki Salos tilto, kad įvertintume situaciją Zaķusalos televizijos centre, į kurį buvo pakviesti Kuršiečiai. Salos tiltas ir Televizijos centras jau buvo visiškai užblokuoti – automobiliais, sunkiąja žemės ūkio ir statybine technika, gelžbetonio blokeliais. Kažkur prieštankiniai ežiai buvo virinami tiesiog gatvėje. Per tiltą buvo galima judėti labai sunkiai ir tik viena juosta. Ten buvo daug barikadų dalyvių ir krašto apsaugos. Kelis kartus mus stabdė ir kartais gana agresyviai klausinėjo, kas mes tokie ir kur einame. Per maždaug valandą spėjome pervažiuoti tiltą. Tada Akmeniniu tiltu grįžome į centrą. Druvis ir jo kolegos padėkojo už pagalbą ir pasakė, kad toliau eis savarankiškai. Kai kurie iš mūsų nuėjome iki Aukščiausiosios Tarybos rūmų, dabar – Saeimos, Jēkaba gatvėje. Rygos senamiestis jau buvo visiškai užtvertas sunkiasvorės technikos, kuri buvo sukrauta taip stipriai, kad vienu metu išlipti į priekį galėjo tik vienas. Siaurą gatvelę visiškai užtvėrė didžiausias ratinis traktorius T 700, buvo sunku ją pravažiuoti. Gelžbetoniniai pamatų blokai buvo sukrauti Jēkaba gatvėje, suformuojant labirintą. Visa tai matydama įsitikinau, kad visi kartu esame didžiulė, nesuvokiama jėga. Nors neturime ginklų ir esame tik „patrankų mėsa“, mūsų bendrumas yra plikų gyvybių ir technologijų tvirtovė, kurią užgrobti tektų panaudoti milžinišką, precedento neturinčią, žiaurią, kruviną jėgą prieš taikius gyventojus, kaip prieš keletą metų buvo Kinijoje Pchenjano aikštėje prieš studentus, kur jie buvo tempiami tankų grandinėmis. Kas galėtų duoti tokį įsakymą – kariauti prieš neginkluotą tautą? Neįmanoma.

Todėl sovietų funkcionieriai vėliau sumanė ataką prieš VRM, kuri nepalaikė komunistų partijos pastangų išsaugoti sovietų valdžią, bet buvo su barikadų dalyviais dvasia ir įsitikinimu.

Grįžę prie ministrų kabineto, likę grupės nariai pamatė, kad šis pastatas buvo palyginti mažiausiai saugomas, nes buvo pakankamai didelis, išsidėstęs plačių gatvių viduryje, o dar keli atvažiavę sunkvežimiai nesudarė didelių kliūčių smurtiniam pastato užgrobimui, nes buvo kiek užtverta tik Brīvija gatvės pusė, o iš ten taip pat buvo tik kelios mūsų mikroautobusų Tvarbatas gatvė ir Tvarbatas gatvė.

Tada, po diskusijų, nusprendėme pakviesti savo žmones iš Kocėnų su jų dideliais T150 traktoriais. Nuėjau kur nors prie „Pionieriaus“ ar „Rygos“ kino teatro ir iš taksofono, galėjo būti apie 10:00. 23.00 - 24.00, skambinau Vytautui Stanui, kolūkio „Kocēni“ vyriausiajam inžinieriui, nes žinojau, kad jis parems šį renginį. Trumpai aprašęs situaciją Rygoje, pasakiau, kad reikia stengtis į Rygą suorganizuoti kuo daugiau traktorių, be kurių būtų galima gaminti. Pasiūliau jiems pasiūlyti važiuoti mūsų skijoringo komandos lenktynininkams, broliams Juriui ir Jāniui Caunes, Gunčiui Skrastiniams, Gunčiui Zėvaldui, Juriui Bečeriui ir kitiems, nes buvau jų treneris ir žinojau, kad jie neatsisakys ir kad jais galima pasikliauti bet kokioje situacijoje. Tada grįžome į autobusą, o supratę, kad reikia laukti ryto ir pastiprinimo, šnekučiavomės ir šildėmės Dinos Kuplės paliktu balzamu. Kažkur Vērmaņdārzo pusėje jau buvo įkurtas nedidelis laužas, bet malkų nebebuvo daug. Naktis buvo labai drėgna ir šalta.

Po vidurnakčio maršruto troleibusai nevažiavo į garažus, o stovėjo arti vienas kito aplink visą ministrų kabineto pastatą, kartais dviem eilėmis, kur nebuvo kitų transporto priemonių. Vos po aštuonių vėl paskambinau vyriausiajam mechanikui, paklausiau, kokia situacija, ar galime tikėtis iš Kocėnų technikos. Vytautas atsakė, kad dalis jau pildoma degalų, planuojami ir organizuojami darbai, kad potencialūs raiteliai galėtų keliauti į Rygą netrikdydami gamybos. Taip pat informavau, kad Rygoje nėra malkų, kurias būtų galima deginti laužuose, ir įsakiau, kad visi traktoriai, prieš išvažiuojant, nuvažiuotų į lentpjūvę ir į priekabas sukrautų pjuvenas – pjovimo rąstų likučius, kurie tuo metu ten stovėjo dideliais kiekiais ir buvo našta gamybai.

Sausio 14-osios rytą į Rygą išvažiavo trys ar keturi T150 traktoriai su priekabomis, prieš tai į rąstinę kabiną susikrovę malkų. Toliau pateikiamas barikadų dalyvių, atvykusių į Rygą su kolūkio technika, sąrašas.

Kaip galvojau, apie pietus Rygoje Juris Caunė į ministrų kabinetą atvyko su traktoriumi MTZ 82 ir trimis T150 traktoriais su priekabomis. Kartu su jais atvyko Jānis Caune, Guntis Skrastiņš, Juris Bečers, Guntis Zēvaldas, Guntars Konāns, Juris Tīliks ir Andis Bērziņš. Traktorių priekabos, kaip jau minėjau, buvo sukrautos malkomis laužams. Po trumpo laiko traktoriai buvo nusiųsti užblokuoti Dzirnavu gatvę prie telefono stoties. Čia per visas barikadas stovėjo ir mūsų kolūkinė technika. Ant Brasos tilto su traktoriumi kurį laiką, kitą dieną po pirmųjų tragiškų įvykių, buvo tik Guntis Škrastiņš. Per riaušių policijos išpuolį su savo sunkvežimiu „Kamaz“ taip pat stovėjo kočėniškis A.Bāliņš.

Norėdami sušilti ir kepti dešreles, laužą susikūrėme tiesiog gatvėje tarp traktorių. Vėliau kažkas buvo atnešęs ar atnešęs didelį ketinį puodą, kuriame buvo verdama sriuba ar kokia košė. Kasdien iš kolūkio į savo pamainas važiuodavo nauji barikadų dalyviai. Atsimenu, vėliau atvyko Jānis Krīgersas, Aivars Rags su dukra Sanita, Jānis Jēgers, Juris Fridvalds, Kārlis Koķis, Vitaly Bečers, Edgars Bečers, Uldis Lukss, Jānis Trēziņš ir kt. Žinoma, sunku juos visus prisiminti. Dujokaukės buvo paimtos ir iš kolūkio rezervų. Tik tuo atveju.

Draugiškas ir palaikantis visų tautybių aplinkinių gyventojų požiūris į mūsų buvimą Rygoje ir jos apsaugą buvo fantastiškas. Daugelis atėjo ir pralinksmino, atnešė termosus arbatos ir cigarečių. Pamenu, vieną vakarą rusė man atnešė didelę lėkštę šiltų, ką tik iškeptų blynų ir su talonais pirktą butelį degtinės, nes pati negėrė, bet mums praverstų naktį šilčiau. Ji taip pat daug pasakojo apie savo gyvenimą ir kodėl džiaugiasi laisva Latvija.

Pamenu, vieną dieną, nepamenu, kuris iš sėdinčių traktoriuose pastebėjo, kad tarp traktorių iš lėto vaikšto du geriausio būdo vyrai, viską stebi, kalbėjosi, vienas karts nuo karto fotografuojasi. Tiesiog įtartini tipai. Manėme, kad tikrinimo agentai renka informaciją apie prieigos prie Telefonų biržos galimybes. Priėjome ir pradėjome jų klausinėti, kas tie šnipai, nes jie elgėsi ne kaip korespondentai ar tiesiog smalsuoliai, nes daugelis jų jau buvo matyti su fotoaparatais. Po gana ilgų diskusijų supratome, kad šie stebėtojai – irgi mūsų pačių, bet su kitokiu požiūriu ir noru įamžinti šią situaciją ar istorinę akimirką.

Po pirmos nakties įtemptos situacijos, kitos naktys buvo gana nuobodžios ir monotoniškos. Taip pat kai kuriomis naktimis buvo gana šalta, atrodo, kad net iki -15°. Tada nuėjome į netoliese esantį kiną ir pažiūrėjome filmą, nes filmai buvo rodomi be perstojo, atrodė, 24/7, ir nemokamai. Prieš dvi naktis kelioms valandoms grįžau pasėdėti ir pasišildyti Domo bažnyčioje. Ten buvo ne visai šilta, kalbant apie laipsnius, bet ta ramybė, kuri ten viešpatavo, neapsakoma. Trumpa meditacija šalčiausiame, labiausiai saugomame ramybės prieglobstyje suteikė jėgų, tikėjimo ir pasitikėjimo, kad einame teisingu keliu. Vienas bažnyčios kampas buvo paruoštas priimti sužeistuosius. Atrodo, buvo dešimtys neštuvų, tvarsčių ir vaistų.

Prisimenu ir tai, kad vėliau prie ministrų kabineto buvo įrengtas didelis ekranas, kuriame nuolat buvo rodoma CNN informacija apie įvykius Latvijoje, Kuveite, Dykumos audra ir kitur pasaulyje.

Sausio 20-osios vakarą, kai buvo perimta Vidaus reikalų ministerija, kitu kolūkio pakaitiniu autobusu buvau išvykęs į Valmierą. Norėjau sušilti ir nusiprausti savo šeimos namuose. Jo žmona Gunta jau buvo išvykusi su vaikais į Valmierą pas mamą, nes jos gimtadienis buvo sausio 20 d. Aš taip pat nuėjau tiesiai į jubiliejaus vakarėlį. Kai įėjau į butą apie devintą vakaro, pamenu, kad televizija jau rodė kadrus iš Rygos centro, kur įvyko Vidaus reikalų ministerijos išpuolis, nes neštuvais buvo nešami sužeisti Gvido Žvaigznė ir Andris Slapinš. Uošvė Hedviga verkė. Uošvis Evaldas, senas kareivis, susimąstęs tylėjo. Mane apėmė dvejopi jausmai: viena vertus, džiaugsmas, kad esu namuose, šilta su šeima, bet kita vertus, kad manęs nėra, Rygoje, su barikadomis. Kaip viskas baigsis? Kitą dieną kitu autobusu važiavome į Rygą...“