Kocēniečio Tālavo Megnio prisiminimai apie įvykius 1991 m. barikadų Rygoje

Aš, Tālavas Megnis, sausio mėnesį pradėjau dirbti Kocėnų parapijos savivaldybėje žemės planuotoju, atsakingu už žemės reformos įgyvendinimą. Pasitarę tarpusavyje ir su kolūkio specialistais – vyriausiąja buhaltere Ruta Rozenberga, buhaltere Gaida Raga ir dispečere Liene Kūna bei 1-ojo rajono agronome Ilga Brusova, mikroautobuso „Latvija“ vairuotoju Jāniu Gravu ir kitais – nusprendėme, kad norintys liks Rygoje, atsiliepdami į Liaudies fronto kvietimą. Kolūkio kolegoms pasakiau, kad pirmadienį negaliu eiti į darbą, nes jei mūsų naujoji vyriausybė žlugs, žemės reforma tikrai neįvyks, bet jei ji užsitęs, neatvykimas į darbą bus atleistas.

Naktį iš sausio 13 į sausio 14 d. Rygoje likusios grupės vadovu buvo išrinkti Janis Grava – mikroautobuso „Latvija“ vairuotojas; Janis Olmanis – Kocėnų pradinės mokyklos muzikos mokytojas; Tālavs Megnis – Kocėnų valsčiaus matininkas, anksčiau ėjęs kolūkio „Kocēni“ apylinkės viršininko pareigas; Dainis Ābelītis – iš „Strautnieki“ namų, kolūkio darbininkas-vairuotojas; Juris Miķelsons; Uldis Rolmanis – tuo metu MRS (Miškų urėdijos) darbininkas-vairuotojas; Aivars Vīksne – statybininkas iš statybininkų brigados.

Kai kiti išėjo, mes savo mikroautobusu nuvažiavome iki Ministrų kabineto įėjimo, kieme iš Brīvības gatvės. Tada išlipome iš autobuso, nuėjome iki pagrindinio įėjimo, kur priekyje jau stovėjo du žmonės. Kalbėjomės, ką čia dabar veiksime su savo nuogu gyvenimu, ar maitinsime patrankas – juokėmės. Susipažinome, pirmieji du buvo vyrai iš Cėsių, nepamenu, kokie buvo jų vardai. Kartkartėmis ateidavo dar kas nors, sustodavo ir keli automobiliai, ir autobusas su demonstracijos žmonėmis, atrodo, jie buvo iš Adažų. Nusprendėme, kad nebežinome, ką daryti, bet kurį laiką stovėsime, pažiūrėsime, kas bus. Autobusas po kurio laiko išvažiavo, linkėdamas mums palaikymo.

Po kurio laiko prie mūsų grupės priėjo aktorė Dina Kuple ir dar viena moteris. Jos labai džiaugėsi, kad mes čia stovime, ir maldavo mūsų neišeiti ir padėti saugoti Rygą. Kad čia nesušaltume, jos paliko mums mažą balzaminį indelį, suvyniotą į laikraštį. Temo.

Po trumpo laiko prie mūsų, kaip studentų, priėjo du jaunuoliai, klausdami, iš kur esame, kas vyriausias arba grupės vadovas. Esame septyni žmonės iš Kocėnų, Valmieros rajone, su mikroautobusu „Latvija“, jei reikia, galiu būti ir grupės vadovu. Tada nuėjau su tais vaikinais prie jų „Žigulių“, jie tikriausiai buvo baltos arba gelsvos spalvos. Jie stovėjo Ministrų kabineto pastato gale, Laisvės paminklo pusėje, Baumano aikštėje. Susipažinome, bet nebepamenu mūsų vardų. Jų „Žigulyje“ buvo racija. Tada jie susisiekė su Liaudies fronto būstine ir pranešė, kad turi septynis alaus butelius ir vieną polšą ir gali gauti daugiau – supratau, kad tai septyni vyrai ir vienas transporto vienetas. Tie vaikinai nurodė man sustabdyti transporto priemones ir pakviesti žmones pasilikti prie šio objekto, o iš pradžių aplink visą pastatą suformuoti gyvąją grandinę. Jie taip pat paklausė, ar galime pamatyti, kas vyksta tarptautinėje telefono stotyje Dzirnavu gatvėje, ir ar esame pasiruošę imtis kitos užduoties. Atsakiau, kad padarysime viską, kas būtina. Tada jie išėjo, liepę man pačiam atvykti į šį automobilį, kai jie grįš čia, arba į kitą vietą gauti naujų užduočių. Autobuse nuolat klausėmės Liaudies fronto informacijos, kuri retkarčiais buvo transliuojama per radiją.

Vykdydami nurodymus, pradėjome daug aktyviau stabdyti automobilius ir kreiptis į žmones, kad jie pasiliktų ir, bent jau kaip liudininkai, ateityje pamatytų, kas čia vyksta. Žmonės paprastai reagavo, prie pastato ėmė gaišti laiką tiek Rygos gyventojai, tiek praeiviai. Iš autobuso, kuriuo važiavo demonstracijos dalyviai, išlipo keli jauni žmonės, atvykę iš Limbažių rajono, ir po poros valandų čia susirinko apie šimtą žmonių.

Palikę kitus narius ir autobusą prie Ministrų kabineto, mudu su Jāniu Olmaniu nuėjome iki telefono stoties pastato Dzirnavu gatvėje. Tuo metu Čaka gatvės gale Dzirnavu gatvę užblokavo didelis „KrAZ“ sunkvežimis su priekaba, ant kurio važiavo buldozeris T130. Gatvėje buvo nemažai žmonių. Priešingoje gatvės pusėje nuo telefono stoties iš rekonstruojamo ar griaunamo namo statybinių medžiagų spontaniškai buvo pastatyta užtvara. Dvi sumanios jaunos merginos, gimnazistės, galbūt studentės, negalėjo nuplėšti lentų nuo senos aukštos medinės tvoros ir sušuko mums su Jāniu: „Na, padėkite nugriauti tvorą, ką jūs čia žiūrite!“

Nepraėjo nė penkios minutės, kai ūkis jau buvo kitoje gatvės pusėje kartu su visokiausiu šlamštu, senomis lovomis, statinėmis, kėdėmis ir spintomis. Kai nebeliko ką nešti, grįžome pėsčiomis prie Ministrų kabineto pas savo grupę. Netrukus atvažiavo keli sunkvežimiai su žvyru ir skalda, o vėliau – „Ural“ sunkvežimis – miškovežis su rąstais.

Netrukus sutartoje vietoje vėl atvažiavo „Žigulis“ su Liaudies fronto vaikinais. Priėjęs prie jų, įsėdau į automobilį. Jaunuoliai paklausė, ar galėtume savo mikroautobusu išvažiuoti pažiūrėti, kas vyksta prie kai kurių sovietų karinių dalinių. Pasakiau, kad tikrai galime, tik reikia pasikalbėti su kitais. Jie pasakė, kad atsiveš dar vieną žmogų ir kad turėtume ruoštis važiuoti.

Grava Jānis, žinoma, buvo pasiruošęs eiti, ir po kelių minučių studentai atsivedė du maždaug trisdešimties metų amžiaus žmones ir raciją. Galbūt vienas prisistatė Druvio vardu. Dalis mūsų grupės apsistojo prie Ministrų kabineto, o mes važiavome Juglos kryptimi iki dabartinės Krustabaznīcas gatvės, tada Viskaļu ir Ezermalas gatvėmis. Tada Mežos ir Viesturos prospektais iki OMON bazės Vecmilgravi mieste. Druvis periodiškai pranešdavo savo štabui apie matytas armijos transporto priemones, BTR (šarvuočius), jų skaičių, markes, juose matytus kareivius ir judėjimo kryptis. Matyt, kariniai daliniai buvo sustiprintame budėjime, nes keliose vietose gatvėse matėme sargybinius su kulkosvaidžiais ant pečių.

Iš Vecmilgravi per centrą nuvažiavome iki Salu tilto, kad įvertintume situaciją Zaķusaloje esančiame Televizijos centre, kur buvo pakviesti Kuržemės gyventojai. Salu tiltas ir Televizijos centras jau buvo visiškai užblokuoti – automobiliais, sunkia žemės ūkio ir statybine technika, gelžbetonio blokais. Kai kur gatvėje buvo suvirinti prieštankiniai ežiai. Per tiltą buvo galima pereiti labai sunkiai ir tik viena eismo juosta. Buvo daug barikadų dalyvių ir Nacionalinės gvardijos. Mus kelis kartus stabdė ir kartais gana agresyviai klausinėjo, kas mes esame ir kur važiuojame. Pasiaiškinome ir maždaug per valandą perėjome tiltą. Tada grįžome į centrą per Akmens tiltą. Druvis padėkojo mums per raciją ir savo kolegoms už pagalbą ir pasakė, kad toliau eis patys. Kai kurie iš mūsų nuėjome iki Aukščiausiosios Tarybos pastato, dabar Saeimos, Jėkabo gatvėje. Senoji Ryga jau buvo visiškai užbarikaduota sunkia technika, kuri buvo taip glaudžiai suspausta, kad vienu metu galėjo išlipti tik vienas, kad pasiektų priekį. Vieną siaurą gatvelę visiškai užblokavo didžiausias ratinis traktorius T-700, kurį buvo sunku pravažiuoti. Jėkabos gatvėje buvo kraunami gelžbetonio blokai, sudarantys labirintą. Visa tai matydamas, įsitikinau, kad visi kartu esame didžiulė, nesuvokiama jėga. Nors neturime ginklų ir esame tik „patrankų mėsa“, visų mūsų vienybė yra nuogų gyvybių ir įrangos tvirtovė, kurios užėmimui reikėtų panaudoti milžinišką, precedento neturinčią, brutalią, kruviną jėgą prieš taikius gyventojus, kaip buvo Kinijoje Pchenjano aikštėje prieš studentus prieš keletą metų, kur jie buvo tempiami tankų grandinėmis. Kas galėjo duoti tokį įsakymą – pradėti karo veiksmus prieš neginkluotus žmones? Neįmanoma.

Todėl vėliau sovietų funkcionieriai sugalvojo išpuolį prieš Vidaus reikalų ministeriją, kuri nepalaikė Komunistų partijos pastangų išsaugoti sovietų valdžią, bet dvasia ir įsitikinimu buvo su barikadų dalyviais.

Grįžę prie Ministrų kabineto, likę grupės nariai pamatė, kad šis pastatas yra palyginti mažiausiai apsaugotas, nes yra pakankamai didelis, įsikūręs plačių gatvių viduryje, o dar keli atvykę sunkvežimiai nesudarė didelių kliūčių smurtiniam pastato užgrobimui, nes tik Brīvības gatvės pusė buvo šiek tiek užblokuota, o iš Elizabetės ir Tērbatos gatvių pusių buvo tik keli lengvieji automobiliai ir taip pat mūsų mikroautobusas „Latvija“.

Tada, pasitarę, nusprendėme, kad turėtume pakviesti mūsų kocėnus su jų dideliais T150 traktoriais. Nuėjau kažkur netoli kino teatro „Pionieris“ arba „Rīga“ ir iš taksofono, galėjo būti apie 23.00–24.00 val., paskambinau Vitautui Staņam, kolūkio „Kocēni“ vyriausiajam inžinieriui, nes žinojau, kad jis palaikys šį renginį. Trumpai aprašęs situaciją Rygoje, pasakiau, kad jie turėtų stengtis suorganizuoti į Rygą kuo daugiau traktorių, be kurių jie galėtų apsieiti, kad būtų užtikrinta gamyba. Pasiūliau jiems pasiūlyti pavėžėti mūsų slidinėjimo komandos raiteliams, broliams Juriui ir Jāniui Caunėsams, Gunčiui Skrastiniui, Gunčiui Zēvaldui, Juriui Bečeriui ir kitiems, nes buvau jų treneris ir žinojau, kad jie neatsisakys ir kad jais galima pasikliauti bet kokioje situacijoje. Tada grįžome į autobusą ir, supratę, kad turime laukti ryto ir pastiprinimo, šnekučiavomės ir šildėmėmės Dinos Kuplės paliktu balzamu. Kažkur Vērmaņdārzio pusėje jau buvo užkurta nedidelė laužavietė, malkų buvo likę nedaug. Naktis buvo labai drėgna ir šalta.

Po vidurnakčio troleibusai nevažiavo į garažus, o stovėjo arti vienas kito aplink visą Ministrų kabineto pastatą, kartais dviem eilėmis, kur nebuvo kitų transporto priemonių. Iškart po aštuonių vėl paskambinau vyriausiajam mechanikui, paklausiau, kokia situacija ir ar galime tikėtis kokios nors technikos iš Kocėnų. Vytautas atsakė, kad kai kurie iš jų jau pildomi degalais, planuojami darbai, kad potencialūs keleiviai galėtų nuvykti į Rygą nesutrikdydami gamybos. Taip pat informavau jį, kad Rygoje nėra malkų, kurias būtų galima kūrenti laužuose, ir įsakiau, kad visi traktoriai, prieš išvykdami, nuvažiuotų į lentpjūvę ir pakrautų rąstus – rąstų pjovimo atliekas, kurių tuo metu ten stovėjo dideliais kiekiais ir kurios buvo našta gamybai.

Sausio 14-osios rytą trys ar keturi T150 traktoriai su priekabomis išvyko į Rygą, prieš tai į pašiūrę pakrovę malkų. Toliau pateikiamas barikadų dalyvių, atvykusių į Rygą su kolūkio technika, sąrašas.

Kaip ir maniau, apie vidurdienį Juris Caune atvyko į Rygos Ministrų kabinetą su MTZ 82 traktoriumi ir trimis T150 traktoriais su priekabomis. Kartu su jais atvyko Jānis Caune, Guntis Skrastiņš, Juris Bečers, taip pat Guntis Zēvaldas, Guntaras Konāns, Juris Tīlikas arba Andis Bērziņš. Traktorių priekabos, kaip jau minėjau, buvo pakrautos malkomis laužams. Po trumpo laiko traktoriai buvo pasiųsti blokuoti Dzirnavu gatvę prie telefono stoties. Visų barikadų metu čia stovėjo ir mūsų kolūkio technika. Kurį laiką ant Brasos tilto, kitą dieną po pirmųjų tragiškų įvykių, buvo tik Guntis Škrastiņš su savo traktoriumi. Per riaušių policijos išpuolį ten taip pat buvo pastatytas A. Bāliņš iš Kočenių su savo sunkvežimiu „Kamaz“.

Kad sušiltume ir išsikeptume dešrelių, tiesiog gatvėje tarp traktorių užkūrėme laužą. Vėliau kažkas buvo atnešęs arba parnešė didelį ketaus puodą, kuriame virė sriubą ar kokią nors košę. Kiekvieną dieną iš kolūkio pamainoms atvykdavo nauji barikadų dalyviai. Pamenu, kad vėliau atvyko Jānis Krīgersas, Aivaras Ragas su dukra Sanita, Jānis Jėgersas, Juris Fridvaldsas, Kārlis Koķis, Vitalijs Bečersas, Edgaras Bečersas, Uldis Lukssas, Jānis Trēziņšas ir kiti. Žinoma, sunku visus prisiminti. Iš kolūkio rezervų buvo paimtos ir dujokaukės. Dėl viso pikto.

Draugiškas ir palaikantis aplinkinių gyventojų, nepriklausomai nuo tautybės, požiūris į mūsų buvimą Rygoje ir mūsų apsaugą buvo fantastiškas. Daugelis prieidavo prie mūsų ir mus drąsindavo, atnešdavo termosus arbatos ir cigarečių. Pamenu, vieną vakarą viena rusė man atnešė didelę lėkštę šiltų, ką tik iškeptų blynų ir butelį degtinės, pirktos su kuponais, nes pati negerdavo, bet mums būtų naudinga naktį būti šilčiau. Ji taip pat daug papasakojo apie savo gyvenimą ir kodėl džiaugiasi laisva Latvija.

Pamenu, vieną dieną, nepamenu, kuris iš traktoriuose sėdinčių žmonių pastebėjo, kad du vyrai pačiame jėgų žydėjime lėtai vaikšto tarp traktorių, viską stebėjo, kalbėjosi, vienas kartkartėmis fotografavo. Tiesiog įtartini tipai. Manėme, kad Čekos agentai renka informaciją apie prieigą prie telefono stoties. Priėjome ir pradėjome juos erzinti, kas tie šnipai, nes jie nesielgė kaip korespondentai ar tiesiog susidomėję žmonės, kuriuos daugelis jau buvo matę su kameromis. Po gana ilgų diskusijų supratome, kad šie stebėtojai taip pat buvo mūsų, bet su kitokia perspektyva ir noru įamžinti šią situaciją ar istorinę akimirką.

Po įtemptos pirmosios nakties, kitos naktys buvo gana nuobodžios ir monotoniškos. Kai kuriomis naktimis taip pat buvo gana šalta, atrodo, net iki maždaug -15°. Tada nuėjome į netoliese esantį kiną ir žiūrėjome filmą, nes filmai buvo rodomi nuolat, regis, visą parą ir nemokamai. Dvi naktis porai valandų taip pat buvau grįžęs pasėdėti ir sušilti Kupolo bažnyčioje. Ten nebuvo taip šilta laipsniais, bet ten tvyrojusi ramybė neapsakoma. Trumpa meditacija šalčiausiame, labiausiai saugomame ramybės uoste suteikė man jėgų, tikėjimo ir pasitikėjimo, kad einame teisingu keliu. Vienas bažnyčios kampas buvo paruoštas sužeistiesiems priimti. Atrodo, kad ten buvo kelios dešimtys neštuvų, tvarsčių ir vaistų.

Taip pat pamenu, kad vėliau prie Ministrų kabineto buvo įrengtas didelis ekranas, kuriame nuolat buvo rodoma CNN informacija apie įvykius Latvijoje, Kuveite, „Audrą dykumoje“ ir kitur pasaulyje.

Sausio 20-osios vakarą, kai buvo paimta Vidaus reikalų ministerija, kitu kolūkio autobusu išvykau į Valmierą. Norėjau grįžti namo pas šeimą sušilti ir nusiprausti po dušu. Mano žmona Gunta jau buvo išvykusi su vaikais į Valmierą aplankyti mamos, nes jos gimtadienis buvo sausio 20-ąją. Taip pat nuėjau tiesiai pas sukaktuvininkę. Kai apie devintą vakaro įėjau į butą, prisimenu, kad per televizorių jau rodė kadrus iš Rygos centro, kur vyko išpuolis prieš Vidaus reikalų ministeriją, kaip neštuvais buvo nešami sužeistieji Gvido Zvaigzne ir Andris Slapiņš. Mano uošvė Hedviga verkė. Mano uošvis Ēvaldas, senas kareivis, susimąstęs tylėjo. Jaučiau du jausmus: viena vertus, džiaugsmą, kad esu namuose, šiltai su šeima, bet, kita vertus, kad nesu ten, Rygoje, tarp barikadų. Kuo visa tai baigsis? Kitą dieną kitu autobusu važiavome į Rygą...“