Paukščių stebėtojai ar jaunieji ornitologai – mėgėjai pajūrio zonoje

Devintojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje buvome nedidelė bendraminčių grupė, užsiimančių paukščių stebėjimu. Tuo metu ši veikla nebuvo laikoma „šiuolaikiška“ – buvome tik jaunieji ornitologai mėgėjai. Žinoma, labiausiai viliojo ta pakrantės dalis, kuri buvo uždara ir „normaliam“ žmogui neprieinama. Tuo metu iš Latvijos ornitologų draugijos gavome rekomendacinį laišką, su kuriuo buvome nuvykę į Miškų ūkio ministeriją (?), kur vyko trumpas interviu - kas mes tokie, ką darysime ir t.t.. Dėl to gavome specialų leidimą (Propusk), su kuriuo kelis kartus galėjome kirsti pasienio režimo zoną, taip pat pabūti visoje pasienio zonoje nuo Mersrago iki Lietuvos sienos. Tiesa, žiūronais, užrašų knygelėmis, fotoaparatais „apsiginklavę“ jaunuoliai buvo daugiau nei neįprastas (ir nepageidaujamas) vaizdas pajūryje, todėl kartais tekdavo aiškintis dėl savo atvykimo priežasčių. Kartais paukščių stebėjimo įrangą paslėpdavome už vėjo striukių ar maišuose ir išsitraukdavome tik tada, kai prireikdavo. Karščiausias apsikeitimas žodžiais, kiek pamenu, vyko Papės apylinkėse, kur pasieniečiai pagrasino eksponuoti fotojuostą. Tai buvo paukščių stebėjimas su adrenalino doze. Tai ką dabar – išeik į pajūrį su teleskopu ir pamatyk kuo daugiau!