Estijos karinis jūrų laivynas padeda Latvijos pajėgoms Nepriklausomybės karo metu

Birželio 23 dieną estai švenčia Pergalės dieną, pažymėdami bendrą Latvijos ir Estijos pergalę Cėsių mūšyje. Ir šioje pergalėje nemažą vaidmenį suvaidino Estijos karinis jūrų laivynas, kuris šiame Landesvero kare, kaip jį vadina estai, savo drąsiais veiksmais ir tikslia patrankų ugnimi Dauguvos žiotyse kėlė grėsmę pagrindiniams vokiečių pajėgų tiekimo maršrutams per Dauguvą visai netoli Rygos.

Geležinei divizijai ir Baltijos vokiečių landesverui verždamiesi Cėsių link, toliau galimai judant šiaurės rytų kryptimi, estai įžvelgė realią grėsmę Estijai. Todėl Estijos kariuomenės vyriausiasis vadas Johanas Laidoneris Cėsių link pasiuntė reikšmingas pajėgas, sustiprindamas jas šarvuotais traukiniais. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad Taline buvo Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno bazė ir vienas iš Vokietijos tikslų buvo susilpninti britų laivyno buvimą Baltijos jūroje ar net pasiekti visišką jos pasitraukimą iš anksčiau vokiečių kontroliuojamų teritorijų.

Vyriausiasis Estijos ginkluotųjų pajėgų vadas Johanas Laidoneris ir jūrų pajėgų vadas Johanas Pitka nusprendė nedelsdami pulti vokiečių pajėgas prie Rygos iš jūros, taip remdami ir padėdami Estijos ir Latvijos sausumos pajėgoms. Kai estai apie savo planą pranešė Didžiosios Britanijos sąjungininkų atstovui Taline, jie sulaukė atsakymo, kad tai gali būti didelė klaida, kurią vėliau bus sunku ištaisyti. Užkulisiuose verdant politinėms intrigoms, britai, matyt, tuo metu tikėjosi toliau plėtoti von der Goltzo karinę galią ir panaudoti ją savo interesams naikinti bolševikų pajėgas Rusijoje. Tačiau susiklosčius sudėtingai politinei situacijai estai nusprendė įgyvendinti savo planą ir paruošė karinę operaciją, skirtą atakuoti Daugavgryvą.

1919 m. birželio 26 d. Estijos eskadrilė iškeliauja. Jį sudaro minininkas Lennuk, kateris Lembit, mininiai tralai Olev ir Kalev bei ginkluotas ledlaužis Tasuja, prie kurio pritvirtinta barža su amunicija ir kuru. Prie šių jūrų pajėgų turėtų prisijungti ir minininkas „Vambola“. Birželio 28 dieną eskadrilė pasiekia Pernu upę ir išmeta ten inkarą, Vambola prieina prie baržos ir papildo kuro atsargas. Toliau besilaikanti netoli kranto, kad užmaskuotų savo judėjimą, eskadrilė priartėja prie Gaujos upės žiočių ir ten meta inkarą ruošdamasi puolimui.

Ankstų liepos 2 d. rytą, kai sausumos pajėgos jau puolė Rygos priemiesčius, kateriui Lembit buvo įsakyta įplaukti į Dauguvos upės žiotis ir nutildyti vokiečių kranto baterijas, nes tuo metu buvo žinoma, kad estų sausumos daliniai jau pasiekė Mīlgravį. Lembit pasirenkamas todėl, kad jis turi negilią grimzlę ir gali gerai manevruoti. Lembitui tikslia ugnimi sunaikinus vokiečių kranto baterijas, į mūšį stoja minininkas Vambola, priartėjęs prie Daugavgryvos tvirtovės ir nutildęs vokiškus pabūklus. Tuo metu du vokiečių lėktuvai bando atakuoti estų laivus, tačiau abu numušami priešlėktuvinių pabūklų pagalba. Vokiečiai bėga iš Dauguvgrivos tvirtovės, o vokiečių suformuota upės flotilė, ginkluota ir skirta mūšiams prie Dauguvos, patenka į estų rankas. Tai kulkosvaidžiais ir net mažomis patrankomis ginkluoti upės laivai. Dalį savo įgulų perkeldami į šiuos nedidelius laivelius, estų jūreiviai Dauguva išplaukė į Bolderają ir, atidengę ugnį, ten užėmė vokiečių kranto bateriją. Vokiečiai priešinasi ir yra naikinami, tačiau dalis paimtųjų ir sužeistųjų išvežami į didelius laivus Dauguvos žiotyse. Vokiečių pajėgoms šios netikėtos atakos iš jūros gerokai sumažino jų kovinius pajėgumus ir sukėlė grėsmę jų kariuomenės aprūpinimui per Dauguvos upę. Jie demoralizavo jų kovinę dvasią ir atėmė norą tęsti kovą.

Vėliau Estijos karinio jūrų laivyno vadas Johanas Pitka pripažino, kad ši jūrų kovinė operacija buvo viena sėkmingiausių ir reikšmingiausių per visą Estijos Landesvero karą. Stebuklingai, kaip pripažįsta patys estai, ši svarbi kovinė operacija Dauguvos upės žiotyse praėjo be nuostolių estams.

Įdomu ir tai, kad estai išsilaipino ir Mangalsaloje, kurios gyventojai kovas kitame Dauguvos krante stebėjo maždaug iš 2 kilometrų atstumo. Prieš karą Estijos žvejai nuo savo pakrantės Pernu iki pat Narvos dažnai keliaudavo į šią Latvijos pakrantę, siekdami pasipelnyti per lašišų žvejybos sezoną, kuris trukdavo nuo vidurvasario iki Michailo. Ir paaiškėjo, kad tarp estų karių buvo lašišų žvejų, o Mangalsaloje jie sutiko pažįstamus latvių žvejus, su kuriais buvo žvejojama prieš pasaulinį karą. Jie vėl susitiko kaip seni geri draugai. Ir kaip nebūtų – jei karas būtų pasibaigęs.

Šią istoriją užrašė: Normunds Smaļinskis
Panaudoti šaltiniai ir literatūra:

Žurnalas „Jūrininkas“.

Susijusios vietos

Daugavgryvos tvirtovė

Daugavgryvos tvirtovė (įėjimas iš Birzės gatvės) yra Daugavgryvos saloje, kur Bulupės upė įteka į Dauguvos upę. Tvirtovė buvo pastatyta XVII a., siekiant apsiginti nuo priešų, judančių Rygos kryptimi, kuri buvo svarbus administracinis, prekybos ir gamybos centras. Vėliau ji tapo pagrindiniu Latvijos armijos pakrantės gynybos įtvirtinimu su keliais atramos taškais. Ši gynybinė įtvirtinimų sistema yra vienas vertingiausių Latvijos karinio paveldo objektų. Ši tvirtovė yra Latvijos karinės istorijos liudininkė. Pavyzdžiui, Krymo karo metu (1853–1856 m.) čia buvo mokomos Latvijos ir Estijos patrankinių valčių įgulos. Pagrindinis šių dalinių tikslas buvo ginti vietos uostus ir pakrantę nuo britų karinio jūrų laivyno atakų. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo suformuotos Daugavgryvos milicijos kuopos. Tai buvo pirmieji Latvijos koviniai daliniai, atsiradę dar anksčiau nei Latvijos šauliai. Šiandien galima pamatyti tvirtovės teritoriją. Netoliese yra Kometfortas ir Pajūrio gamtos parkas, o kitoje Dauguvos pusėje – Mangaļsalos įtvirtinimai.