Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (II) sovietmetis
Didesnioji dalis tarpukaryje pastatytų Nepriklausomybės (su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių) paminklų sovietmečiu kaip ideologiškai pavojingi ar netinkami buvo sunaikinti. Okupantai naikino ne tik žmones, bet ir atmintį bei atminties ženklus. Tokio likimo susilaukė ir skulptoriaus Roberto Antinio sukurti monumentai.
Nepriklausomybė, Laisvė, Valstybingumas – sovietai šias kategorijas ir viską, kas tik kaip nors buvo susiję su jomis, laikė grėsme jų pačių imperijai ir režimui. Jas žūt būt siekta ištrinti, ar tai būtų žmonių mintys ir atmintys, ar materialūs liudininkai ir ženklai. Dėl to žudyta, kalinta ir tremta, sprogdinta ir griauta, pasitelkta propaganda ir cenzūra. Sovietiniams okupantams čia talkino ir vietiniai parankiniai.
Tokio likimo susilaukė ir didesnioji dalis tarpukaryje (1918–1940) pastatytų su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių paminklų. Šie paminklai paprastai statyti vietos žmonių iniciatyva ir lėšomis, o tokios pastangos „iš apačios“ bylojo apie natūralų ir įsišaknijusį patriotizmą. Jie dygo miestuose, miesteliuose, o kai kur ir kaimuose, tapdami jų urbanistiniais ir įvairių švenčių, ceremonijų akcentais. Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvą nuklojo gana tankus tokių atminties ženklų tinklas. Pasekime, kas sovietinės okupacijos metais nutiko skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) sukurtiems Nepriklausomybės monumentams, primenant, kad jo kūriniai puošė bent trijų Lietuvos miestų – Biržų, Rokiškio ir Širvintų – aikštes. (nuoroda į pirmą temos dalį).
Biržai. 1944 m. miesto Nepriklausomybės aikštėje, kur stovėjo paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, pradėti laidoti Sovietų Sąjungos kariai. Erdvė buvo paversta Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapinėmis. Suprantama, kad Nepriklausomybės paminklo, skirto ir 1919 m. kovojusiems prieš Raudonąją armiją (bolševikus), ir Raudonosios armijos karių kapų kaimynystė nederėjo ir ilgai negalėjo trukti. 1946 m. pavasarį paminklas vietos valdžios nurodymu buvo susprogdintas. Paminklo duženos čia pat ir užkastos. Liko tik postamentas, ant kurio pastatytas paminklas sovietinei kariuomenei.
Širvintos. 1952 m. Širvintų komjaunimo komitetas kreipėsi į Širvintų vykdomąjį komitetą, prašydamas leisti nugriauti „buožinį nacionalistinį paminklą“. Tarp 1952 ir 1955 m. paminklas buvo sunaikintas. Širvintiškių pasakojama, kad skulptūra buvo apjuosta grandine ir griauta traktoriumi. Paminklo liekanos sudaužytos į smulkesnes dalis ir užkastos keliose vietose.
Rokiškis. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai tarpukaryje pastatytas Nepriklausomybei skirtas paminklas nebuvo sunaikintas. Tik 7 deš. valdžios nurodymu ant paminklo buvusi data „1918–1928“ ir svastikos ženklas buvo užtinkuoti. 1971 m. Lietuvos SSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu šis paminklas kartu su kitais 3553 dailės kūriniais buvo paskelbtas Lietuvos SSR vietinės reikšmės dailės paminklu (DV 2362). Kultūros paminklų sąraše jis apibūdintas kaip 1929–1931 m. Roberto Antinio sukurtas „paminklas-obeliskas“.
Kretinga. Abejojama, ar „Laisve“ pramintas paminklas buvo sukurtas Antinio, visgi užsiminsime ir apie jo likimą. Monumentas stovėjo miesto Viešojoje aikštėje. Vieša ir reprezentatyvi erdvė įtiko ir sovietams, 1944–1945 m. čia laidoti Antrojo pasaulinio karo metu žuvę sovietų kariai (vėliau palaikai iškelti). 1948 m. „Laisvės“ paminklas buvo nuverstas ir paskandintas Akmenos upėje. Liko tik paminklo postamentas, bet ir šis 8 deš. tvarkant miesto aikštę buvo supjaustytas ir panaudotas antkapiniams paminklams.
- Juozas Banionis, „Biržai, Vytauto g. Žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 19.
- Julius Kanarskas, „Kretinga, Rotušės a. Laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 87.
- Jolanta Klietkutė, „Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1928–1928) paminėti Kretingoje (Laisvės paminklas)“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2014 (atnaujinta 2020-01-11), prieiga internetu: https://www.kretingosenciklopedija.lt/kultura/kulturos-paveldas/istorinis-paveldas/paminklai/paminklas-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmeciui-1928-1928-pamineti-kretingoje-laisves-paminklas/.
- Girdas Paliulis, Eugenijus Žitlinskas, „Širvintos, Vilniaus g. Lietuvos karių paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 174.
- Aldona Pivoriūnienė, „Rokiškis, Nepriklausomybės a. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 153.
Susijusios vietos
Nepriklausomybės aikštė Biržuose
Biržų miesto centre.
Kovų už Laisvę atminties vieta ir atminties karų liudininkė.
1931 m. greta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios buvusioje aikštėje Lietuvos šaulių sąjungos vietos rinktinės iniciatyva buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Aikštei prigijo Nepriklausomybės aikštės pavadinimas, o pats paminklas biržiečių vadintas „Birute“ (Lietuvos didžiosios kunigaikštienės garbei). Aikštė tapo įvairių iškilmių ir minėjimų vieta. Prie paminklo dėtos gėlės, vykdavo šaulių ar skautų priesaikos. Sovietams okupavus Lietuvą, paminklas ilgai negyvavo – 1946 m. jis buvo susprogdintas ir užkastas, ten kur stovėjo. Nepriklausomybės paminklo vietoje įkurtos sovietų karių kapinės.
1988 m. biržiečiai iškasė sunaikinto paminklo liekanas. O 1990 m. buvo atkurta tiksli šio paminklo kopija, tik pastatytas jis buvo jau nebe savo pirminėje vietoje, o atokiau, greta sovietų karių kapinių. 2006–2007 m. paminklas restauruotas, o jo postamente pritvirtinta lentelė su 60 žuvusių Lietuvos savanorių, karių, partizanų ir šaulių pavardėmis. 2017 m. greta paminklo atidengta dar viena memorialinė lenta – 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Biržų valsčiaus Vyčio kryžiaus kavalieriams ir savanoriams.
2011 m. atgabenti ir greta bažnyčios pradėti eksponuoti pirminio paminklo originalūs fragmentai.
2005–2010 m. aikštė rekonstruota. Manoma, kad XVI–XVII a. ši vieta turėjo būti tuščias laukas tarp pilies gynybinio griovio ir miestiečių sklypų. Vėliau plotas buvo išdalytas sklypais. Rekonstruojant aikštę norėta atspindėti ir šias istorijas: siauromis, įstrižomis lyg patrankų šūvių trajektorijų žymėmis aikštė semantiškai sujungta su pilimi, o aikštę kertančios platesnės juostos daugiau ar mažiau atitinka vėlesniais laikais čia buvusių miestiečių sklypų ribas.
2021 m. aikštei oficialiai suteiktas Nepriklausomybės aikštės pavadinimas. Aikštėje liko Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta, pažymėta obelisku ir memorialinėmis lentomis. Menama, kad čia buvo sulaidoti ir NKVD-MVD-MGB dalinių kareiviai bei stribai, žuvę 1945–1954 m. kautynėse su Biržų krašto partizanais.
Nepriklausomybės aikštė Rokiškyje
Rokiškio miesto centre.
Nepriklausomybės aikštės akcentas – 1929–1931 m. pastatytas paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui. Paminkle atvaizduoti vaidila, lietuvis karys ir lietuvaitė, pakeltose rankose laikanti skyde pavaizduotą saulę su svastika. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai sovietmečiu Nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas paminklas nebuvo sunaikintas. Tik 7 deš. buvo užtinkuoti įrašas „1918–1928“ ir svastika. 1989 m. paminklas restauruotas.
Nuo 1931 m. pastatyto paminklo aikštė gavo Nepriklausomybės aikštės vardą.
Apie vieną iš skaudžiausių šios aikštės istorijos etapų mena memorialinė plokštė su įrašu „Šioje aikštėje pokario metais (1944–1953) buvo niekinami nužudytų už Lietuvos laisvę kovotojų kūnai“. Bent trijuose aikštę supusiuose pastatuose 1944–1953 m. buvo įsikūrusios sovietų represinės struktūros, kalinusios, tardžiusios ir kankinusios Lietuvos žmones (Nepriklausomybės a. 5, 10, 15). Šie pastatai pažymėti atminimo lentomis.
