Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (I) tarpukaris

1.jpeg
Paminklas Lietuvos Nepriklausomybei Širvintose 1928 m. Fot. nežinomas. Iš: Zarasų krašto muziejus, ZKM F 5461 // Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema, prieiga internetu: https://www.limis.lt/valuables/e/806097/76771249?searchId=32198128

Apie 1928 m. Lietuvoje prasidėjo Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti ir Nepriklausomybės kovoms atminti skirtų paminklų statymo bumas, liudijęs apie patriotines lietuvių nuotaikas ir jų pilietiškumą. Šiuo atveju dera išskirti ir skulptoriaus Roberto Antinio darbus, sukurtus 1926–1931 m.

1919 m. sėkmingai atrėmus bolševikų ir bermontininkų puolimus buvo susirūpinta šių kovų ir jų herojų įamžinimu. 1919 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kariuomenės vadas paskelbė įsakymą kurti Lietuvos karo muziejų (įsakymas Lietuvos kariuomenei Nr. 205). Tačiau Lietuvos laukė dar vienas iššūkis – mūšiai su Lenkijos kariniais daliniais. Tvirtesnių žingsnių buvo įmanoma imtis tik pasibaigus visoms kovoms, jau po 1920 m. lapkričio. Vėlgi nedelsta ir grįžta prie karo muziejaus steigimo reikalų. 1921 m. sausio 22 d. buvo pasirašytas Krašto apsaugos ministerijos įsakymas, įpareigojęs organizuoti tokį muziejų ir kartu apibrėžęs šios įstaigos tikslą – „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“ (įsakymas kariuomenei Nr. 17). Nepraėjo nei mėnuo ir jau vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Šiandien jis sėkmingai tebegyvuoja kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Netrukus susirūpinta ir Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų kapų sutvarkymu, o apie 1928 m. prasidėjo Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti ir Nepriklausomybės kovoms atminti skirtų paminklų statymo bumas. Šiuo atveju dera išskirti ir skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) darbus.

Robertas Antinis gimė 1898 m. Latvijoje (tuomet Rusijos imperija), Kaldabrunioje. Mokėsi Rokiškyje, vėliau studijavo menus Kaune ir Paryžiuje. 1927–1931 m. net keli Lietuvos miestai pasipuošė jo sukurtais Nepriklausomybės paminklais. Pirmasis iškilo Širvintose. 1920 m. lapkritį Giedraičių ir Širvintų apylinkėse vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos, žinomos kaip Giedraičių mūšis. Tuomet Lietuvos kariuomenei pavyko atremti į šalies gilumą besiveržiančias lenkų pajėgas. Būtent šių įvykių įamžinimui 1927 m. Širvintose ir buvo pastatytas Antinio sukurtas paminklas. Sakoma, kad ir pats Antinis buvo dalyvavęs Nepriklausomybės kovose, kovėsi prie Širvintų. Kiti jo sukurti paminklai iškilo Biržuose, Rokiškyje ir galbūt Kretingoje (visi atidengti 1931). Abejojant dėl Antinio autorystės Kretingos paminklo atveju, pastarojo kūrėju laikomas vietinis akmenkalys Jonas Akinskas.

Antinio sukurtiems paminklams būdingi skulptūriniai akcentai. Paminkle Širvintose atvaizduoti suklupusi motina, prilaikanti mirštantis karį-sūnų; Biržuose – prie krūtinės prigludusiose rankose vainiką laikanti lietuvaitė; Rokiškyje vienoje paminklo pusėje – vaidila ir lietuvis karys, kitoje – lietuvaitė, pakeltose rankose laikanti skyde pavaizduotą saulę su svastika. Paminklas Kretingoje buvo kuklesnis, puoštas bareljefais su valstybės ir kariuomenės simbolių atvaizdais.

Paminklai Biržuose, Rokiškyje ir Širvintose pastatyti greta bažnyčių, jau susiformavusiose viešosiose erdvėse (miestų aikštėse) ar netrukus virtusiomis tokiomis dėl čia atsiradusių paminklų. Aikštės Biržuose ir Rokiškyje nuo čia iškilusių Nepriklausomybės paminklų pradėtos vadinti Nepriklausomybės aikštėmis. Kretingos atveju, paminklas pastatytas buvusios rotušės aikštėje, taigi irgi miesto širdyje. 1875–1876 m. šios aikštės viduryje buvo pastatytas Rusijos imperijos priespaudos liudininkas – stačiatikių cerkvė. 1925–1927 m. ši cerkvė buvo nugriauta ir vietoje jos iškilo naujas akcentas – Nepriklausomybės paminklas. Tad iškalbingi buvo ne tik patys paminklai, bet ir jų pastatymo vietos.

Atskiro pasakojimo vertos ir šių monumentų atsiradimo istorijos. Vėlgi iškalbinga, kad šie tautinio naratyvo ženklai atsirado būtent vietos žmonių iniciatyvos dėka. Širvintose paminklas statytas už Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komiteto surinktas lėšas. Šis komitetas 1925 m. buvo suburtas pasienio policijos Širvintų baro viršininko Juodenikio (Juodenukio, Juodemsko) iniciatyva. Biržuose ir Kretingoje paminklai pastatyti Lietuvos šaulių sąjungos vietos skyrių rūpesčiu. Visa tai liudijo apie tvirtai įsišaknijusį patriotiškumą ir pilietiškumą. Paminklas Biržuose miestiečių buvo pramintas „Birute“ – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir lietuviams svarbaus istorinio herojaus Vytauto Didžiojo motinos garbei. Paminklui Širvintose prigijo „Motinos“ pavadinimas, nors kiti atvaizde, kaip ir Biržų atveju, įžvelgė kunigaikštienę Birutę.

Sovietmečiu didesnioji dalis tarpukaryje sukurtų Nepriklausomybės paminklų buvo sunaikinti. Tokia dalia ištiko ir beveik visus Antinio sukurtus monumentus (nuoroda į antrą dalį). Tik pačiam skulptoriui likimas buvo palankesnis. Jam leista ir toliau kurti. Žymiausias to laikotarpio Antinio kūrinys – skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, 1960 m. pastatyta Palangoje. 7 dešimtmetyje jis taip pat rengė projektus memorialiniams kompleksams Salaspilyje Latvijoje ir Kauno IX forte (nerealizuoti).

 

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:
2.jpg
3.jpeg
4.jpeg

Susijusios vietos

Nepriklausomybės aikštė Biržuose

Biržų miesto centre.

Kovų už Laisvę atminties vieta ir atminties karų liudininkė.

1931 m. greta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios buvusioje aikštėje Lietuvos šaulių sąjungos vietos rinktinės iniciatyva buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Aikštei prigijo Nepriklausomybės aikštės pavadinimas, o pats paminklas biržiečių vadintas „Birute“ (Lietuvos didžiosios kunigaikštienės garbei). Aikštė tapo įvairių iškilmių ir minėjimų vieta. Prie paminklo dėtos gėlės, vykdavo šaulių ar skautų priesaikos. Sovietams okupavus Lietuvą, paminklas ilgai negyvavo – 1946 m. jis buvo susprogdintas ir užkastas, ten kur stovėjo. Nepriklausomybės paminklo vietoje įkurtos sovietų karių kapinės.

1988 m. biržiečiai iškasė sunaikinto paminklo liekanas. O 1990 m. buvo atkurta tiksli šio paminklo kopija, tik pastatytas jis buvo jau nebe savo pirminėje vietoje, o atokiau, greta sovietų karių kapinių. 2006–2007 m. paminklas restauruotas, o jo postamente pritvirtinta lentelė su 60 žuvusių Lietuvos savanorių, karių, partizanų ir šaulių pavardėmis. 2017 m. greta paminklo atidengta dar viena memorialinė lenta – 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Biržų valsčiaus Vyčio kryžiaus kavalieriams ir savanoriams.

2011 m. atgabenti ir greta bažnyčios pradėti eksponuoti pirminio paminklo originalūs fragmentai.

2005–2010 m. aikštė rekonstruota. Manoma, kad XVI–XVII a. ši vieta turėjo būti tuščias laukas tarp pilies gynybinio griovio ir miestiečių sklypų. Vėliau plotas buvo išdalytas sklypais. Rekonstruojant aikštę norėta atspindėti ir šias istorijas: siauromis, įstrižomis lyg patrankų šūvių trajektorijų žymėmis aikštė semantiškai sujungta su pilimi, o aikštę kertančios platesnės juostos daugiau ar mažiau atitinka vėlesniais laikais čia buvusių miestiečių sklypų ribas.

2021 m. aikštei oficialiai suteiktas Nepriklausomybės aikštės pavadinimas. Aikštėje liko Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta, pažymėta obelisku ir memorialinėmis lentomis. Menama, kad čia buvo sulaidoti ir NKVD-MVD-MGB dalinių kareiviai bei stribai, žuvę 1945–1954 m. kautynėse su Biržų krašto partizanais.

Nepriklausomybės aikštė Rokiškyje

Rokiškio miesto centre.

Nepriklausomybės aikštės akcentas – 1929–1931 m. pastatytas paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui. Paminkle atvaizduoti vaidila, lietuvis karys ir lietuvaitė, pakeltose rankose laikanti skyde pavaizduotą saulę su svastika. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai sovietmečiu Nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas paminklas nebuvo sunaikintas. Tik 7 deš. buvo užtinkuoti įrašas „1918–1928“ ir svastika. 1989 m. paminklas restauruotas.

Nuo 1931 m. pastatyto paminklo aikštė gavo Nepriklausomybės aikštės vardą.

Apie vieną iš skaudžiausių šios aikštės istorijos etapų mena memorialinė plokštė su įrašu „Šioje aikštėje pokario metais (1944–1953) buvo niekinami nužudytų už Lietuvos laisvę kovotojų kūnai“. Bent trijuose aikštę supusiuose pastatuose 1944–1953 m. buvo įsikūrusios sovietų represinės struktūros, kalinusios, tardžiusios ir kankinusios Lietuvos žmones (Nepriklausomybės a. 5, 10, 15). Šie pastatai pažymėti atminimo lentomis.