Prireiks - kovosim: Radviliškio kautynės su bermontininkais 1919 m.
1919 m. lapkričio 21-22 dienomis Radviliškio mieste įvyko lemtingos kautynės tarp Lietuvos kariuomenės ir bermontininkų - rusų belaisvių bei vokiečių savanorių jungtinių pajėgų, kurios baigėsi reikšminga lietuvių pergale.
Kaip rašo Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Povilas Barštaitis, 1919 m. vasaros pabaigoje, vos tik išvijus bolševikus iš Zarasų, vakarinėje Lietuvos dalyje pradėjo telktis naujos grėsmės debesys. Bermontininkai, vadovaujami Pavelo Bermonto-Avalovo, nors ir skelbėsi kovojantys prieš bolševikus, iš tiesų siekė atkurti Rusijos imperiją, kurioje Lietuva būtų tik viena iš provincijų.
Užėmę Radviliškio geležinkelio stotį, bermontininkai nutraukė gyvybiškai svarbų susisiekimą tarp sostinės Kauno ir bolševikų fronte veikusios Lietuvos kariuomenės. 600-800 priešų įgula įsitvirtino mūriniuose miesto pastatuose, kapinėse ir vėjo malūne.
Kautynių dalyvis, viršila Antanas Šukys, taip apibūdino priešą: "Galų gale mums visai nesvarbu, kas jie tokie. Mes gerai žinojome, kad jie yra Lietuvos priešai, ir kad prireikus, turėsime su jais kovoti."
Nors pirmąją puolimo dieną lietuviai patyrė nesėkmę, antrąją dieną, sutelkę didesnes ir labiau patyrusias pajėgas, jie užėmė Radviliškį. Bermontininkai pabėgo, palikdami gausų karo grobį. Tik Antantės karinės kontrolės komisijos viršininko Henrio Alberto Niselio įsikišimas sustabdė tolesnį lietuvių puolimą.
