Prireiks - kovosim: Radviliškio kautynės su bermontininkais 1919 m.
1919 m. lapkričio 21-22 dienomis Radviliškio mieste įvyko lemtingos kautynės tarp Lietuvos kariuomenės ir bermontininkų - rusų belaisvių bei vokiečių savanorių jungtinių pajėgų, kurios baigėsi reikšminga lietuvių pergale.
Kaip rašo Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Povilas Barštaitis, 1919 m. vasaros pabaigoje, vos tik išvijus bolševikus iš Zarasų, vakarinėje Lietuvos dalyje pradėjo telktis naujos grėsmės debesys. Bermontininkai, vadovaujami Pavelo Bermonto-Avalovo, nors ir skelbėsi kovojantys prieš bolševikus, iš tiesų siekė atkurti Rusijos imperiją, kurioje Lietuva būtų tik viena iš provincijų.
Užėmę Radviliškio geležinkelio stotį, bermontininkai nutraukė gyvybiškai svarbų susisiekimą tarp sostinės Kauno ir bolševikų fronte veikusios Lietuvos kariuomenės. 600-800 priešų įgula įsitvirtino mūriniuose miesto pastatuose, kapinėse ir vėjo malūne.
Kautynių dalyvis, viršila Antanas Šukys, taip apibūdino priešą: "Galų gale mums visai nesvarbu, kas jie tokie. Mes gerai žinojome, kad jie yra Lietuvos priešai, ir kad prireikus, turėsime su jais kovoti."
Nors pirmąją puolimo dieną lietuviai patyrė nesėkmę, antrąją dieną, sutelkę didesnes ir labiau patyrusias pajėgas, jie užėmė Radviliškį. Bermontininkai pabėgo, palikdami gausų karo grobį. Tik Antantės karinės kontrolės komisijos viršininko Henrio Alberto Niselio įsikišimas sustabdė tolesnį lietuvių puolimą.
Susijusios temos
Susijusios vietos
Radviliškio vėjo malūnas
Aštuoniakampio formos 4 aukštų medinis malūnas stovi šalia Radviliškio miesto pakraštyje, esančiame Vaidulių kaime.
Radviliškio vėjo malūnas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje, 1984-1985 m. – restauruotas. Pasakojama, kad 1919 m. lapkričio 22 d. prie malūno įvyko garsusis Lietuvos savanorių kariuomenės mūšis su bermontininkais – provokiškos orientacijos rusų kariniu daliniu. Bermontininkams užėmus Radviliškį – svarbų geležinkelio mazgą, buvo iškilęs pavojus Lietuvos nepriklausomybei. Atkovoti Radviliškį patikėta 2-ajam Algirdo pulkui, vadovaujamam pulkininko leitenanto V. Grigaliūno-Glovackio.
Mūšyje žuvo apie 30 Lietuvos karių, tačiau kautynės baigėsi lietuvių pergale. Pasak kautynėse dalyvavusių savanorių, pulti bermontininkų užimto malūno išėjo visa kuopa, šautuvu ginkluotas vadas visą laiką puolė pirmas, jo pavyzdžiu sekė ir kiti, tad malūnas buvo paimtas, o kitą vakarą pavyko perimti ir Radviliškį.
Minint 70-ąsias mūšio prieš bermontininkus metines, 1989 m. prie malūno buvo pastatytas koplytstulpis ir pasodinta 70 ąžuolų. Ąžuolynas buvo papildytas 2019 m., minint 100-ąjį mūšio jubiliejų.
Nors yra versijų, kad pats mūšis galėjo vykti kiek atokiau, prie kito malūno, tačiau būtent Radviliškio malūnas tapo mūšio simboliu. Prie Radviliškio vėjo malūno ne viena kartą vyko mūšio istorinės rekonstrukcijos, 2010 ir 2014 m. mūšį atkūrė karo istorijos klubų rekonstruktoriai iš Lietuvos, Estijos, Latvijos bei Lenkijos.
