Radviliškio kautynės 1919 m.
I Nepriklausomybės karai

1919 m. lapkričio 21–22 d. įvyko svarbiausios ir sėkmingiausios Lietuvos kariuomenės kautynės prieš bermontininkų dalinius, kurie Šiaulių–Radviliškio–Joniškio rajone buvo įsitvirtinę nuo 1919 m. liepos mėnesio.

Radviliškio kautynės prasidėjo 1919 m. lapkričio 21 d. 3 valandą ryto. Būsimojo gen. Kazio Ladygos vadovaujamos lietuvių pajėgos pradėjo supti Šiaulių miestą iš šiaurės ir pietų, o tuo pat metu 2-ojo pėstininkų pulko I batalionas atakavo Radviliškio miestą. Abiejuose miestuose buvo įsitvirtinę bermontininkai. 2-ojo pėstininkų pulko kariams pavyko įsiveržti į Radviliškio miestą, užimti kapines, tačiau laiku neatvykus pastiprinimui, jie buvo priversti atsitraukti į prieš puolimą turėtas pozicijas. Apie 9 valandą puolimas prasidėjo vėl, tačiau dėl stipraus bermontininkų pasipriešinimo jis ir vėl buvo nesėkmingas. Sekančią dieną prie puolančiųjų prisijungė 1-ojo pėstininkų pulko kariai ir 1919 m. lapkričio 22 d. 7 valandą ryto pradėjo Radviliškio puolimą, tačiau ir jis vyko sunkiai. Puolimo pradžioje bermontininkus apšaudė artilerijos baterija, 7-oji kuopa įsiveržė į miestelį, tačiau neatvykus pastiprinimui buvo priversta atsitraukti. 3-oji kuopa priartėjusi prie Radviliškio iš vakarų buvo sustabdyta. Galiausiai 2-ojo pėstininkų pulko 1-asis batalionas užėmė Radviliškio dvarą, o 1919 m. lapkričio 22 d. vakarą į Radviliškį įsiveržė  3-ioji, 7-ioji ir 9-oji kuopos, kurios galutinai užėmė miestą.

Pralaimėję kautynes ir praradę Radviliškį bermontininkai traukėsi Šiaulių link. Lietuvai atiteko didelis karo grobis, kuris specialiu traukiniu buvo išvežtas į Kauną. 1919 m. lapkričio 22 d. Antantės karinės kontrolės komisijos pirmininkas gen. H. Niesselis pareikalavo nutraukti puolimą ir atsitraukti į buvusias pozicijas. Negavęs paramos iš Lietuvos vyriausybės K. Ladyga kitą dieną įsakė trauktis. Tačiau pergalė Radviliškio kautynėse pagreitino bermontininkų pasitraukimą iš Lietuvos.