Paskutinis mūšis Užpelkių miške

Viktoras Šniuolis-Vytvytis, mūšio dalyvis ir liudininkas, prisimena: "1949 m. rugpjūčio 10 d. iš Kęstučio apygardos atžygiavo Žadgaila. Po poros dienų Svajūnas, Žadgaila, Naktis, Džiugas ir aš rugpjūčio 12 d. vakare susirinkę reikiamą dokumentaciją, pasiėme rotatorių, rašomąją mašinėlę išžygiavome į Užpelkių mišką [...] Nužygiavę apie 20 km paryčiais pasiekėme Užpelkių mišką. Ten, dieną anksčiau atėję, jau laukė keturi prisikėlimiečiai.

Išaušo gražus rugpjūčio 13-osios rytas. Budėjau stovykloje, o dar vienas partizanas buvo atokiau sargyboje. Atėjo ryšininkas Dangus ir pasakė, kad apylinkėje ramu, mama ruošia pusryčius, kuriuos netrukus atneš. Kalbėdamas su ryšininku pastebėjau, kad stovyklą supa čekistai ir sušukau: 'Vyrai, pavojus!'

Prasidėjo pragariška ugnis. Čekistai mus norėjo išstumti į lauką, bet Svajūnas davė komandą pralaužti apsupimo žiedą ir veržtis į miško gilumą. Veržėmės planingai, su perbėgimais, vieni kitus dengdami ugnimi. Baigiant išsiveržti iš apsupimo žiedo padariau perbėgimą ir, įsitvirtinęs už storo medžio, atidengiau ugnį. Tuo metu poziciją keitė Žadgaila. Susilyginęs su manimi staiga sudejavo, griebėsi už krūtinės ir sukniubo. Dar kartą pakeičiau poziciją ir kitoje nuo manęs pusėje sukniubo Naktis [...]

Už kokių 20 metrų nuo mūsų gulėjo Svajūnas. Jis turėjo keisti poziciją, bet tik pasukęs galvą į mus pasiliko vietoje ir toliau mus dengė ugnimi. Tai buvo paskutinis jo žvilgsnis... Mes pasitraukėme, o jis pasiaukojo, pasiliko ir žuvo..."