Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas
III Nacionaliniai partizanai

Lietuva ginklu priešintis sovietinei okupacijai pradėjo 1944 m. ir organizuota kova truko iki 1953 m., kai buvo sunaikintos Lietuvos partizanų struktūros. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę.

Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui atstovų, daugiausia partizanų vadų, susirinkimas. Įvyko 1949 02 02–22 Minaičių kaime (Radviliškio vlsč.); posėdžiauta 02 10–20. Pasitarimai ir posėdžiai vyko Antaninos ir Stanislovo Miknių sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje. Posėdžiuose oficialiai dalyvavo 8 asmenys. Suvažiavimas paskelbė apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio įkūrimą, priėmė politinę deklaraciją (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija), apsvarstė daugiau kaip 20 Lietuvos valstybingumo atkūrimo, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizavimo ir taktikos klausimų. Nuspręsta Sąjūdžio šūkiu paskelbti: Atiduok Tėvynei, ką privalai! Po partizanų vadų suvažiavimo ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karinė struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – SSRS. Vėliau (apie 1950) dėl intensyvių puolimų prieš partizanus pasipriešinimo judėjimas buvo beveik nuslopintas. 2003 Mėnaičių kaime, J. Mikniūtės‑Petrėnienės sodyboje, atidengta paminklinė kompozicija suvažiavimo ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atminimui.