Snaiperių medžioklė Anneniekų kalvose

Naktys priešakinėse linijose kupinos baimės ir pavojų. Tamsa slepia netikėtas staigmenas. Žvalgybos grupės uoliai dirba priešakinėje linijoje, kad išsiaiškintų priešo šaudymo taškus ir jų gynybos sistemos vietą. Narsių vyrų grupės siunčiamos per mirties juostą sugauti potencialių kalinių. Dažnai skautai iš abiejų pusių susitinka niekieno žemėje. Skirtingai nuo apkasų prie „Pumpuri“, Anneniekuose prie „Īlenie“ esu palankesnėje padėtyje, nes priešo apkasai yra žemiau mūsų ir aiškiai matomi iš viršaus. Turiu daug laisvo laiko, nes nereikia budėti prie kulkosvaidžio. Tomis dienomis, kai galiu laisvai klaidžioti po apkasus, aplankyti didvyrius pėstininkus jų bunkeriuose ir iš arčiau susipažinti su jų kasdienybe, kur mirtis arba, kaip jie vadina, „kaulas“, visada su jais. Skirtingai nei ankstesnėse pozicijose, kur snaiperių nebuvo daug matyti, nors priešais stovėjo garsioji Panfilovo divizija, čia reikia elgtis itin atsargiai. Naktį snaiperis sėlina į pirmą planą, persirengia ir kantriai laukia savo aukos. Tiesiai į tave atskriejančios kulkos nesigirdi. Tačiau vienintelis šūvis, atnešantis mirtį, nuskamba beveik kartu su kulkos atatranka, nes jos siuntėjas prislinko kuo arčiau. Kulkos garsas perveria žmogų kaip mažas plojimas ar pliaukštelėjimas. Pravažiuojanti kulka sukelia trumpus, į rykštę panašius garsus, kai kulka kerta orą. Be rusiško automato ir rankinių granatų turiu ir karabiną su pritvirtintu granatsvaidžiu. Jis gali paleisti ryškiai geltonas plastikines granatas iki 250 m atstumu. Prieštankinės granatos, galinčios prasiskverbti į šarvus iki 12 cm storio, savo taikinį pasiekia tik 50-75 m atstumu. Nukreipimo įtaisas pritvirtintas prie kairiosios karabino pusės jo vidurinėje dalyje. Atstumo nustatymas yra pagrindinė tikslaus smūgio sąlyga. Tai yra ginklas, kurį naudoju kovoje su snaiperiais, o tai yra viena daugiausiai laiko reikalaujančių užduočių mano gyvenime. Tai savotiškas žaidimas su mirtimi, kurio pagrindinis pergalės kriterijus – aštrūs stebėjimo įgūdžiai, reakcija ir greitis nustatant snaiperio vietą. Tranšėjos pylime sukuriame užmaskuotus tarpus fronto linijai stebėti. Snaiperių medžioklėje dažniausiai būna 2-3 kariai. Mažiausiai rizikuoja tas, kuris nešioja baltą kareivio kepurę ant lentos galo. Sujudinta taip, lyg per apkasus eitų susimąstęs ir neatsargus pėstininkas. Paleidus snaiperio šūvį, jo vieta turi būti nustatyta tuo momentu, kai jis paleidžiamas. Skrybėlių kilnotojas turi būti toliau nuo manęs, kad būtų išvengta pavojaus, kuris gresia labiausiai. Snaiperis po šūvio dažnai pasislepia ir įbėga į priedangą, kuri apsaugo nuo kulkų, bet ne nuo granatos skeveldros. Labai nemalonu susidurti su snaiperiais – dvejetais, kurie vienas kitą dengia nuo gresiančio pavojaus. Kovo rytą vis dar tvyro šaltis. Snaiperio buvimo vietą galima palyginti nesunkiai nustatyti pagal šūvio garsą, parako dujas ir karštį, ypač jei stebėtojų yra daugiau. Kartais pavojinguose slėpynių žaidimuose dalyvauja ir artilerijos stebėtojai su savo „žirklėmis“ – žiūronais, panašiais į stebėtojų periskopus. Tada, nustačius reikiamą atstumą, itin atsargiai reikia paleisti vieną ar kelias granatas norimoje vietoje, o tai per daug rizikinga. Norint atitraukti snaiperio dėmesį, užuot šaudžius į kepurę, reikia sukurti naują skrybėlių judesį, kad atrodytų, jog kiti bėga padėti aukai. Kai vienas iš šių mirties medžiotojų pastebimas pirmame plane, pėstininkai šaukia mane: „Vaikeli, eik čia su savo minų svaidytoju! Pirmame plane vėl slepiasi snaiperis“.