Snaiperių medžioklė Anneniekių kalvose

Naktys fronto linijose kupinos baimės ir pavojaus. Tamsa slepia netikėtų staigmenų. Skautų grupės fronto linijoje uoliai dirba, kad išsiaiškintų priešo šaudymo taškus ir jo gynybos sistemos vietą. Drąsių vyrų grupės siunčiamos per mirties juostą sugauti potencialių belaisvių. Abiejų pusių žvalgai dažnai susitinka niekieno žemėje. Kitaip nei apkasuose prie „Pumpurų“, Anneniekiuose prie „Īlenių“ esu palankesnėje padėtyje, nes priešo apkasai yra žemiau mūsų ir aiškiai matomi iš viršaus. Turiu daug laisvo laiko, nes nereikia budėti prie kulkosvaidžio. Dieną galiu laisvai klaidžioti po apkasus, aplankyti didvyriškus pėstininkus jų bunkeriuose ir geriau pažinti jų kasdienybę, kur mirtis, arba, kaip jie ją vadina, „kaulinė“, visada juos lydi. Kitaip nei ankstesnėse pozicijose, kur snaiperių nebuvo daug matyti, nors priešais stovėjo garsioji Panfilovo divizija, čia reikia būti itin atsargiems. Jau naktį snaiperis išslysta į pirmąjį planą, persirengia ir kantriai laukia savo aukos. Kulka, skriejanti tiesiai į tave, negirdima. Tačiau pavienis šūvis, atnešantis mirtį, girdimas beveik tuo pačiu metu kaip ir kulkos atatranka, nes jos siuntėjas prislinko kuo arčiau. Kulkos garsas perveria žmogų tarsi mažas pliaukštelėjimas ar pliaukštelėjimas. Pro šalį lekianti kulka sukelia trumpus, botago formos švilpimus, kurie atsiranda, kai kulka perpjauna orą. Mano ginkluotėje, be rusiško automato, taip pat turiu karabiną su pritvirtintu granatsvaidžiu. Jo pagalba galiu paleisti ryškiai geltonas plastikines granatas iki 250 m atstumu. Prieštankinės granatos, galinčios pramušti iki 12 cm storio šarvus, taikinį pasiekia tik 50–75 m atstumu. Taikymo įtaisas pritvirtintas prie karabino kairės pusės, jo vidurinėje dalyje. Atstumo nustatymas yra pagrindinė taiklaus pataikymo sąlyga. Šį ginklą naudoju kovoje su snaiperiais, o tai yra viena iš mano laikų kliūčių. Tai savotiškas žaidimas su mirtimi, kurio pagrindinis pergalės kriterijus – aštrūs stebėjimo įgūdžiai, reakcija ir greitis nustatant snaiperio buvimo vietą. Fronto linijos stebėjimui apkaso pylime sukuriame užmaskuotas tarpas. Snaiperių medžioklėje paprastai būna 2–3 kareiviai. Mažiausiai rizikuoja tas, kuris lentos gale neša vakuuminę kareivio kepurę. Ji judinama taip, lyg apkasais eitų apgalvotas ir neatsargus pėstininkas. Iššovus snaiperio šūvį, reikia nustatyti jo buvimo vietą šiuo metu. Kepurę judinantis asmuo turi būti toliau nuo manęs, kad išvengtų labiausiai grėsmingo pavojaus. Snaiperis po šūvio dažnai slepiasi ir bėga į priedangą, kuri apsaugo jį nuo kulkų, bet ne nuo granatų skeveldrų. Labai nemalonu susidurti su snaiperiais – dubleriais, kurie vienas kitą dengia nuo gresiančio pavojaus. Kovo rytą vis dar tvyro šaltis. Snaiperio buvimo vietą galima gana lengvai nustatyti pagal šūvio garsą, parako dujas ir karštį, ypač jei stebėtojų yra daugiau. Kartais artilerijos stebėtojai taip pat dalyvauja pavojinguose slėpynių žaidimuose su savo „žirklėmis“ – teleskopais, panašiais į stebėtojo periskopą. Tuomet, nustačius reikiamą atstumą, itin atsargiai, reikia iššauti vieną ar kelias granatas, kurios yra pernelyg rizikingos, į reikiamą vietą. Norint atitraukti snaiperį, užuot iššovus kepure, reikia sukurti naują kepurių judėjimą, kad atrodytų, jog kiti bėga ten padėti aukai. Kai priekiniame plane pastebimas vienas iš šių mirties medžiotojų, pėstininkai man šaukia: „Vaikine, prieik čia su savo minų metėju! Priekiniame plane vėl slepiasi snaiperis.“