Kolkos pasienio juostos prisiminimai

Dirbau Kolkos žuvies perdirbimo gamykloje, vadovas buvo Morozovas. Iš pradžių dirbau šprotų ceche, vėliau – ceche, kur žuvis marinavo pomidorų padaže. Visą gyvenimą iki pensijos dirbau žuvies perdirbimo įmonėse.
Pasieniečiai į cechą atvyko padėti, kai produkcija buvo gabenama į Rygą ir į didelius sunkvežimius teko krauti dėžes žuvies. Didžioji dalis cecho darbininkų buvo moterys; nebuvo vyrų, galinčių dirbti tokį sunkų darbą. Tada jie paskambino į pasienio postą, kad atsiųstų pasieniečius į pagalbą. Mainais už pagalbą jiems duodavo produktų: aliejaus, žuvies, ką tik duodavo, nes nebegalėjo mokėti.
Kolkoje buvo pasieniečiai ir jūreiviai. Iš pradžių postas buvo įsikūręs senajame dvaro pastate prie bažnyčios, o pasieniečiai turėjo savo pastatus pačiame Kolkos rage.
Svarbiausia, kad pasą visada turėjau nešiotis su savimi. Iš Kolkos galėjome išvykti bet kada, bet artimiesiems, draugams, pažįstamiems buvo sunku patekti į mūsų pasienio zoną. Autobusus ir automobilius kontroliavo pasieniečiai, įvažiuoti į kaimą reikėjo specialių leidimų, rusiškai vadinome propuski. Kiekvieną trumpą atstumą keliuose buvo kontroliniai punktai su vandens patrankomis priekyje. Juose budėjo pasieniečiai.
Vietos gyventojai turėjo ir savų draudimų: maudytis buvo galima tik įlankos pusėje priešais Kolkos kultūros namus, vaikščioti pajūriu, o į atvirą jūrą, pavyzdžiui, į Vaidę, buvo galima tik paprašius pasieniečių leidimo per pažįstamus. Mano vyras dirbo pašte ir buvo neblogai pažįstamas su pasieniečiais. Vyras paprašė leidimo ir sekmadieniais dažnai eidavome pasivaikščioti pajūriu iki Vaidės kaimo ir atgal. Bet kartą atsitiko, kad buvome priartėję prie Kolkos rago, kai du pasieniečiai su lazdomis ant pečių mus sustabdė, nepaleido toliau, o privertė su jų palyda nueiti per visą kaimą iki pašto. Tada jie būtų galėję iš gėdos nušliaužti į žemę. Pamatęs mus pareigūnas nusijuokė, pagyrė pasieniečius ir leido eiti.
Atėjus rudens audroms, daug žmonių eidavo į didžiąją jūrą už kyšulio rinkti gintaro, nes ten jų buvo daug daugiau nei įlankos pusėje. Tada irgi reikėdavo prašyti pareigūno leidimo, nepaprašusiems liepdavo išeiti ir neleisdavo skaityti.
Teritorija už kyšulio link Ventspilio buvo labai griežta, kuri buvo griežtai kontroliuojama; veikė šaudykla, iškasė apkasus, vyko pasieniečių šaudymo mokymai. Sustiprinta kontrolė pasieniečiai sužinojo apie kalinio pabėgimą ar grįžimą iš kalėjimo.
Tamsiuoju paros metu Jūrmala nebuvo apšviesta, tačiau iš švyturio sklido dideli šviesos spinduliai, o kaimas buvo šviesus visą parą.
Pasieniečiai turėjo ir šunų – visai Kolkai pažįstamą šunį Ruslaną.