Apie požeminį miestą Egipte ir Sodiškes
1915 m., kai į Latvijos teritoriją įžengė vokiečių kariai, pirmasis karo etapas pasižymėjo manevrų karu. 1915 m. rudenį, frontui stabilizuojantis ties natūralia Dauguvos upės kliūtimi, prasidėjo pozicijų karas, trukęs dvejus metus – iki 1917 m. rudens, kai Vokietijos kariuomenė, pasinaudojusi revoliuciniais pokyčiais Rusijos imperijoje ir Rusijos kariuomenės demoralizacija bei žlugimu, ėmėsi puolimo.
Bet koks nepuolantis kariuomenės dalinys pradeda kapstytis ir tvirtintis. Tai lemia ir karinė doktrina, ir taktiniai sumetimai, ir būtinybė išgyventi. Apkasai ir pozicijos saugo karius nuo tiesioginės ir netiesioginės priešo ugnies (artilerijos), taip pat nuo nepalankių oro sąlygų.
Iš pradžių pozicijos buvo statomos iš medinių rąstų, vėliau - pristačius 1916 m. pradžioje - betonuotos pozicijos. Vokiečių kariuomenėje daliniai tarp fronto sektorių buvo keičiami rečiau, todėl vokiečių kariai į pozicijų statymą žiūrėjo atidžiau – žinojo, kad stato pozicijas sau ir ten teks gyventi. Rusijos kariuomenėje daliniai tarp sektorių buvo judinami reguliariai, o konkrečios pozicijos Rusijos pusėje nebuvo statomos.
Pirmoji Rusijos kariuomenės linija ėjo per Medumi. Pirmoji vokiečių gynybos linija buvo už 400 metrų, kitame Medumu ežero krante. Toliau į pietus, Sodiškėse (dab. Upmaliai), buvo artilerijos pulko štabas. Prie štabo buvo stebėjimo bunkeris. Anksčiau kalėjime buvo visa eilė bunkerių, tačiau jie buvo mediniai, todėl neišliko. Matomos tik jų vietos reljefe.
Egipte buvo įkurtas požeminis miestas arba Vilkumiest, kuris buvo Vokietijos antrojoje linijoje. Vilkumiestoje nuo 1836 m. veikė paštas. Vilkumiesti 1915. Besitraukianti rusų kariuomenė ją nusiaubė, kad vokiečiams nebūtų kur gyventi. Su Vilkumiesti susiję dar du įdomūs istoriniai faktai – čia nuo 1873 m. iki 1874 m. Jānis Rainis mokėsi Oskaro Svensono pensione. Mokyklą įkūrė baronas Etingenas, kuris rūpinosi parapijos plėtra. Yra pasakojimas, kad jo draugas, būsimasis Vokietijos kancleris Otto von Bismarkas, lankėsi Etingene ir 10 dienų praleido Vilkumiestėje. Vėliau Etingenas taip pat atsiuntė Bismarkui stiprių gėrimų iš savo Kalkūnų daryklos. Nors Bismarko biografijoje tokie epizodai neaprašyti, pasakojimas gana tikėtinas, turint galvoje glaudžius Bismarko ryšius su Baltijos bajorija ir tai, kad Bismarkas 1859–1862 metais buvo Prūsijos pasiuntinys Rusijos imperijoje, dirbo Sankt Peterburge. Vilkumiest miestelis buvo prie Sankt Peterburgo-Varšuvos maršruto, kuris buvo greičiausias kelias į Vokietiją.
Apie užnugario pozicijų statybą galima paskaityti pionierių leitenanto Hanso Tröbsto, tarnavusio 77-osios atsargos divizijos 147-ojo pėstininkų pulko 78-ojoje atsargos pionierių kuopoje, prisiminimuose. Ši kuopa buvo vienintelė visoje divizijoje, todėl į darbą plačiai įsitraukė ir patys pėstininkų daliniai, taip pat 42-asis karo belaisvių batalionas, kuris, remdamasis tarptautiniais susitarimais, greitai atsisakė dirbti Rusijos kariuomenės artilerijos diapazone. Iš H. Trobsto atsiminimų: „Bataliono vadas nusprendė stovyklavietę sukurti kaip ilgą, vienpusę „gatvę“ pasirinktame šlaite. Kadangi buveinės taip pat turi turėti galimybę apsiginti, jis taip pat sprendžia, kur reikės kasti apkasus. Kiekviena kuopa gavo savo stotį ir darbas prasidėjo! Tačiau sunku pasakyti ir klausytis šių žemių. kastuvai" - pėstininkų sapierių kastuvai. Šaknys ir kelmai buvo šalinami durtuvais, kišeniniais peiliais, kastuvais ir kirviais. Iš tolo galo kaip skruzdėlės į kiekvieną kuopą tempė karučius su statybinėmis medžiagomis. Kiekvienas medžio gabalas pasirodė naudingas. Kompanijai labai pasisekė, jei pavyko rasti mišką po 2 - kaip sunku buvo beržynas po 2 dienų. Įsivaizduokite tinkamesnę statybinę medžiagą nei beržas. Jie buvo paklusnūs kaip ėriukas - iš beržo taip pat buvo daromi kryžiai kapinėms, stulpai užtvankoms, grotelės tranšėjoms, telefono stulpai, dekoracijos gyvenamosioms patalpoms, tiltų turėklai, kėdės. Rotai dirbo kaip bitės, ruošdami prieglaudas ateinantiems 6 mėnesiams arba bent jau iki pavasario.
Kariai, ypač karininkai, esant galimybei, gyveno apleistuose vietinių gyventojų namuose antrosios linijos ir artilerijos pozicijose. H. Trobsto atsiminimuose gyvenimo sąlygos apibūdinamos taip: "Baldai buvo gana geri – ūkininkas, buvęs baldų savininkas, akivaizdžiai gyveno neblogai. Kambaryje buvo didelis sieninis veidrodis, siuvimo mašina ir europietiško stiliaus spintos, kėdės ir stalai. Sienos išklijuotos tapetais, papuoštos paveikslais ir džiovintomis gėlėmis. Kambarys buvo padalintas tarp dviejų kambarių iki lubų, tarp kurių buvo tinkamos sienos. duris, buvo didelis atviras židinys, kurį sukūriau pats, jis buvo pritaikytas kūrenti ąžuolo malkomis. Puikus kuras buvo sukrautas namo gale.
Kadangi divizijoje neužteko pionierių, o pėstininkai taip pat atliko statybos darbus, pirmasis leitenantas Trobstas paruošė metodinę medžiagą betonavimo darbams atlikti „Betono vadovas (Anleitung zum Betonieren)“, kiekviena kuopa gavo aprašą su brėžiniais.
Kadangi fronto linijose nebuvo galimybės išpilti betoninių bunkerių, buvo nuspręsta gaminti betonines plokštes, tiksliau – blokus, iš kurių vėliau būtų galima kurti konstrukcijas. Tam Staro Dvoriščėje buvo įkurta betoninių plokščių gamykla. Blokai turėjo būti pakankamai sunkūs, kad juos galėtų pakelti vienas ar du kariai – 15 centimetrų storio ir 60×60 centimetrų dydžio. Į jų vidų kaip armatūros tvirtinimo detalės buvo įkišti ploni geležiniai strypai. Tada forma buvo užpildyta cemento ir smėlio mišiniu. Plokštės taip tiksliai susijungė, kad jas buvo galima naudoti gatvėms asfaltuoti. Pionieriai taip didžiavosi savo gaminiu, kad ant kiekvienos plokštelės paliko ženklą: „R. Pi.K. 78“, o tai reiškia „Reserve Pionier-Kompanie 78“.
