Neteisminis civilių šaudymas Liepojos „Mėlynajame stebukle“
Neteisminės žudynės Latvijos teritorijoje karo metu, 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, buvo paskutinė represijų ir smurto apraiška pirmajame komunistinės okupacijos etape, kuris baigėsi nacistinės Vokietijos kariuomenės įžengimu į visą Latvijos teritoriją.
Susišaudymo priežastis buvo baisi ir tragiška – kalinių nebebuvo galima perkelti į Rusiją, tačiau palikti gyvų jų nepavyko. Dėl to Liepojoje karo metais taip pat buvo vykdomos neteisminės egzekucijos gyventojams, panašiai kaip Rygos centriniame kalėjime, Valmieros kalėjime, Valkos ir Rezeknės milicijoje bei Greizā kalne prie Ludzos. Liepojoje šis sovietinės okupacinės valdžios nusikaltimas buvo įvykdytas „Mėlynajame stebukle“ – Liepojos policijos pastate, Respublikos gatvėje 19.
Šios tragedijos priežasčių galima ieškoti paranojiškoje komunistinio okupacinio režimo pasaulėžiūroje. Žodžiu, nuo pat gyvavimo pradžios 1917 m., vienu svarbiausių dalykų kartu su „pasauline revoliucija“ tapo nuolatinis išorinių ir vidinių priešų ieškojimas ir neutralizavimas.
Neteisminės žudynės per karą, 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, buvo paskutinė represijų ir smurto apraiška pirmajame komunistinės okupacijos etape, kuris baigėsi nacistinės Vokietijos kariuomenės įžengimu į visą Latvijos teritoriją.
Šiuos nusikaltimus įvykdė čekos pareigūnai, milicininkai, darbininkų sargybiniai, komunistų partijos ir komjaunimo aktyvistai.
Iki šiol gautomis žiniomis, civilių gyventojų suėmimas Liepojoje karo metais prasidėjo 1941 metų birželio 23 dieną, bendras suimtųjų skaičius nežinomas, tačiau žinoma, kad Liepojos milicija nušovė 18 žmonių, tačiau bent penkiems pavyko išlikti gyviems ir pabėgti.
Susišaudymo priežastis buvo baisi ir tragiška – kalinių nebebuvo galima perkelti į Rusiją, tačiau palikti gyvų jų nepavyko. Dėl to Liepojoje karo metais taip pat buvo vykdomos neteisminės egzekucijos gyventojams, panašiai kaip Rygos centriniame kalėjime, Valmieros kalėjime, Valkos ir Rezeknės milicijoje bei Greizā kalne prie Ludzos. Aptariamas nusikaltimas įvykdytas „Mėlynajame stebukle“ – Liepojos policijos pastate, Respublikos gatvėje 19.
Šiuo metu žinomos šešiolikos Liepojos policijos sušaudytų žmonių pavardės:
1. Bezalel Geshaya–Shloma r. Bileckis (1879). žydas. Gyveno Liepojoje, Graudu gatvėje 6. Greičiausiai turėjo parduotuvę Graudu g.50.
2. Andrejus Brekteris (1872). Mechanikas. Šaltiniuose minimi du galimi adresai: Lāču g. 31 arba T. Breikša g. 32. A. Brekteris 1938 m. buvo apdovanotas Pagyrimo kryžiumi. Kurį laiką vadovavo Jaunliepajos liuteronų kongregacijai.
3. Kriss Vila d. Hintenbergas (1914). Batų fabriko „Kopsolis“ darbuotojas. Gyveno Dārzu gatvėje 49.
4. Alfredas Roberta d. Holtzmanas (1914). Gimė Purmsatų valsčiuje. Liepojos vielos gamyklos biuro darbuotojas („Raudonasis metalurgas“). Apsaugininkas. Futbolininkas. Gyveno F. Brīvzemnieka gatvėje 10–3. Suimtas 1941 06 23.
5. Francisco Francisco r. Jacinto (1905). Katalikas vokietis. Baigė Liepojos technikos mokyklos elektrotechnikos skyrių. Inžinierius. Gyveno pr. Valdemaro g. 18.
6. Melanie Jacino (1884). Katalikė vokietė. F. Jacinto motina. Gyveno pr. Valdemaro g. 18.
7. Albertas Jonas d. Kalvė (Winchell) (1907). Gimė Maskvoje. Irkluotojas, „Universiteto sporto“ narys. 1940 m. balandžio mėn. pakeitė pavardę iš „Winchels“ į „Kalve“. Liepojos apygardos teismo prokuroro pavaduotojas. Vedęs: Birute Winčelis (g. Bruņenieci). Gyveno Liepojoje, Kr. Barono gatvė 19. Suimtas 1941 06 23.
8. Juozapas Keiselis (1886). Gimė Rėzeknės apskrityje. katalikų. Iki Latvijos okupacijos jis buvo policijos pareigūnas, o po to – darbininkas. Gyveno Ukstinha gatvėje 19.
9. Pranciškus–Einārs Eduarda r. Rosenholmas (1892). Jis tikriausiai buvo suomis pagal tautybę. Akcinės bendrovės „Plutonas“ kalvis. Gamykla 1940-41. metais priklausė pramonės įmonei „Metal“, kuriai taip pat priklausė Liepojos vežimų gamykla ir mašinų gamykla „Standarts“. 1941 m. pripažintas "stachanovičiu". gegužę arba birželį, nes "racionalizuodamas plaktuko presavimo darbus padidino našumą 150%. Gyveno Raino gatvėje 52. Suimtas 1941 06 23.
10. Līze Miķeļa m. Rostein (g. Strazdiņa) (1885). Iki Latvijos okupacijos ji buvo parduotuvės Bāriņu g. 21 savininkė. Ji ten gyveno. Kate ir Fričio Strazdinių sesuo, taip pat Rūdolfo Strazdinių tėvo sesuo.
11. Kate Michael m. Strazdas (1883). Pardavėjas. Gyveno Liepojoje, T. Breikša gatvėje 5. Lizės Rošteinos ir Fričio Strazdiņšo sesuo, taip pat Rūdolfo Strazdinio tėvo sesuo.
12. Fricis Mykolas d. Varnėnas (1880). Pardavėjas. Gyveno Sienu gatvėje 11. Lizės Rošteino ir Kate Strazdiņa brolis, taip pat Rūdolfo Strazdinio tėvo brolis.
13. Rudolfas Kristapas r. Varnėnas (1912). Ūkininkas. Gyveno Durbės valsčiaus „Kugroje“. Lizės Roštein sūnus, Kate ir Fričio Strazdinų brolis.
14. rugpjūčio Otto r. Drugelis (1910). baptistas. Liepojos bibliotekos prižiūrėtoja. Gyveno bibliotekos pastate Živju g. 7.
15. Eugenijus Karla d. Vilamovskis (1880). Sunkusis genys. Gyveno Dzintaro gatvėje 52.
16. Jonas Viljamas d. Vilbrandas (1876). Pensininkas. Gyveno Liepojoje, F. Brīvzemnieka gatvėje 47.
Deja, dviejų žuvusiųjų tapatybės kol kas neaiškios. Advokatas Linardas Muciņš, rašydamas apie „Mėlynajame stebukle“ įvykusią tragediją, atkreipia dėmesį, kad tarp nušautųjų buvo ir Ernestas Briķis.
Šaudymas įvyko ankstų birželio 27 d. rytą, tai buvo penktadienis. Iš kameros kalinius milicininkai pradėjo kviesti pagal sąrašą. Deja, radus nušautą kūną nebuvo atlikta teismo medicinos ekspertizė ir parengti atitinkami dokumentai.
Informacija apie „Mėlynajame stebukle“ sušaudytų asmenų palaidojimo vietas ir laiką yra neišsami. Kol kas nustatytos tik dešimties žmonių palaidojimo vietos.
Nors ir neišsami, išliko informacija ir apie 6 asmenis, dalyvavusius suimtųjų sušaudymuose ir sušaudytus dėl nusikaltimo, kurį padarė vokiečių okupacijos metais.
Inese Dreimane, istorikė, rašytoja, leidinys „Liepos milicijos neteisminis civilių šaudymas arba vadinamasis „mėlynasis stebuklas“ 1941 m. birželio pabaigoje“
https://www.delfi.lv/news/versijas/civiliedzivotaju-beztiesas-nosausana-liepajas-milicija-jeb-ta-sauktaja-zilaja-brinuma-1941-gada-junija-beigas.d?id=55323776
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Liepojos policijos pastatas arba „Mėlynasis stebuklas“
Liepojoje komunistinio okupacinio režimo įstaiga – milicija – buvo įsikūrusi Respublikos gatvėje 19 esančiame pastate, kurį liepojiškiai nuo pat jo pastatymo XX a. pradžioje vadino „Mėlynuoju stebuklu“. Tuo tarpu Čekos būstinė buvo įsikūrusi Tomos gatvėje 19. Netrukus po okupacijos ji įgijo socialinį pavadinimą „Raudonasis stebuklas“.
Tiriant iki šiol įvykdytus komunistinio režimo nusikaltimus, nustatyta, kad nei Liepojos Čekos pastate, t. y. „Raudonajame stebukle“, nei kalėjime nebuvo vykdomos jokios egzekucijos ar neteisminiai egzekucijos. Visi sulaikytieji, kurie buvo šiose vietose dėl karo veiksmų pradžios Latvijos teritorijoje nuo 1941 m. birželio 23 d., buvo perkelti į Rusijos kalėjimus. Tai paveikė tiek sulaikytuosius, kurie buvo suimti už vadinamuosius „politinius“ nusikaltimus, tiek kriminalinius nusikaltėlius, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo buvo tiriamas, ar jau buvo nuteistas.
Kalinių perkėlimas buvo nustatytas SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro Vsevolodo Merkulovo 1941 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 2455/M, adresuotu Latvijos SSR, Estijos SSR ir kelių Ukrainos SSR sričių NKGB vadovams. Sušaudymo priežastis buvo siaubinga ir tragiška – kalinių nebebuvo galima perkelti į Rusiją, bet nebuvo leista palikti jų gyvų. Dėl to karo metu Liepojoje taip pat vyko neteisminiai gyventojų sušaudymai, panašiai kaip Rygos centriniame kalėjime, Valmieros kalėjime, Valkos ir Rėzeknės milicijose bei Greizā kalne netoli Ludzos. Minėtas nusikaltimas įvyko „Mėlynajame stebukle“ – Liepojos milicijos pastate, Respublikos gatvėje 19.
