Susitikimas su Arvidu Blumenthalsu – Krokodilas Haris Kamberpedijoje
Laikraštis „Australian Latvian“ išspausdino straipsnį apie susitikimą su Arvīdu Blūmentālu jo namuose Australijoje.
(Trumpas epizodas iš kelionės link Australijos centro ir vakarinės pakrantės šaknų kartu su Aivaru ir Benita Browne.)
Kelionės Darvino–Perto kryptimi per Kamberlandą metu taip pat nusprendėme aplankyti garsųjį „Krokodilų medžiotojo žygių“ autorių Arvidą Blumenthalį, dabar jau seniai gyvenantį Kamberlande, kur jis žinomas kaip Krokodilas Haris. Nors turėjome apytikslį vadovą, kaip rasti jo namus šiame opalų kasybos miestelyje, kur visi smėlėti keliai tarp iškastų opalų laukų pylimų atrodo beveik vienodai ir nėra jokių kelių ar gatvių pavadinimų, šiek tiek pasiklydome, kol galiausiai viename kelio posūkyje pamatėme ženklą su užrašu „Krokodilas Haris“. Nuvažiavę maždaug 5 km, pasiekiame kalvos šlaitą. Įėjimas į uolėtą šlaitą. Prie įėjimo yra ženklas – Krokodilo lizdas. Durys atidarytos. Prie įėjimo į krokodilų parką – leeja 2 USD. Įeikite į olą, pasakykite „Labas!“. Iš pradžių Haris atrodo nustebęs, paskui apsidžiaugia išgirdęs latvių kalbą. Kadangi mieste jau pasklido gandai, kad jis didelis moterų gerbėjas, nenustebome, kai jis pasisveikina su manimi ir Benita saldžiai, apkabindamas.
Labai jaukiai ir linksmai kalbamės, juokaujame, netgi išmokstame latvišką dainą. Kalbame latviškai, pralinksmindami kelis kitus urvo lankytojus. Apžiūrime Hario buveinę – olas, sudarytas iš skirtingų kambarių. Uoloje iškalta daug skirtingų kambarių, visi jie tokie spalvingi, kad neįmanoma jų apibūdinti, reikėtų pamatyti patiems. Visos sienos, lubos, visi tarpekliai nukabinėti įvairiais piešiniais, užrašais, turistų parašais, linkėjimais. Taip pat yra visokių turistų paliktų suvenyrų – nuo kepurių iki moteriškų apatinių. Taip pat yra kambarys, kuriame, tarsi garbės vietoje, eksponuojamos įvairios vėliavos, suknelės ir didelė Latvijos vėliava. Kambariuose yra įvairių figūrinių darinių, įskaitant nuogų moterų figūras įvairiomis pozomis.
Na, jei – jau miestelyje, mus viliojo „Haris myli moteris“. Tada Haris sako: „Aš tau parodysiu kai ką ypatingo“. Tai atskiras kambarys, iškastas atskiroje uoloje – oloje, kurios įėjimas yra kitoje pusėje, užrakintas. Šis kambarys rodomas ne visiems. Kambarys su išblukusiomis sienomis, lubomis, krištolo karūna, tamsiai raudona vigvamu, prabangiais auksiniais baldais, sako Haris, „rokoko stiliaus“. Jame netrūksta televizoriaus, netrūksta vaizdo įrašų, yra telefonas, apsaugos sistema, trumpai tariant, nieko iš šiuolaikinio gyvenimo. Šis kambarys, kuris yra visiška priešingybė kitiems jo olos kambariams, yra skirtas „Princesei Saulėgrąžai“, ypatingai merginai, kurios, galima suprasti, jis vis dar laukia. Mes nežinome, kas ar ko. Jis pats sako, kad jis tikrai ne juodas. Jo elektros energijos tiekimo galimybės dvejopos – 12 voltų saulės sistema apšvietimui, 240 voltų iš dyzelinio generatoriaus – televizoriui, garso sistemai ir kt., taip pat opalų kasimui, ką jis vis dar daro (vis dar žvalus ir stiprus, būdamas 77 metų). Dujos maisto gaminimui, šaldytuvas. Palydovinė antena televizoriui – gali žiūrėti ką nori. Knygos įvairiomis kalbomis, įskaitant latvių, vokiečių, anglų, rusų ir kt. Kai paklausiame jo, kaip jis vis dar taip gerai moka latvių kalbą po tiek metų gyvenimo toli nuo Latvijos aplinkos, jis sako, kad skaito ir susirašinėja su latviais. Tikrai neapsakoma patirtis, įdomus žmogus, taip pat malonus.
Tačiau mieste jis sako, kad turi ir gerų, ir blogų dienų. Mums pasiseks ten būti jo gerą dieną. Mes jau praleidome ten porą valandų, kai ateis laikas atsisveikinti ir keliauti toliau. Benita jam palieka dubenėlį raugintų kopūstų ir medžioklinių dešrelių bei riekę ruginės duonos kaip atsisveikinimo sveikinimą, kuo jis labai džiaugiasi. Prie išėjimo – paskutinis atsisveikinimo pasisveikinimas, paskutinis apkabinimas. Iki paskutinės akimirkos, kai mūsų automobiliai dingsta už kampo, jis stovi tarpduryje, atrodydamas šiek tiek liūdnas ir mojuodamas ranka. Manau, jam gaila, kad teko išsiskirti. Nors turistai dažnai atvyksta jo aplankyti, latvių sutikti ne taip dažnai.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Atminimo ženklas Arvydui Blumenthalsui „Krokodilas“
Krokodilo paminklas yra Dundagoje, Talsų ir Ernesto Dinzbergos gatvių sankirtoje. Dvi tonas sveriantis paminklas Arvydui ir kitiems Kuržemės galiūnams buvo pastatytas 1995 m. Dundagoje. Skulptorius – Olegas Skarainis. Netoli Dundagos pilyje taip pat veikia paroda, skirta Arvīdui Blūmentalui.
Ant akmenų krūvos stovintis „Krokodilas“ pasakoja apie ilgą Dundadzo vyro kelionę po Antrojo pasaulinio karo ir staigią pasaulinę šlovę, jam tampant vienu iš šiuolaikinio pasaulio nuotykių ieškotojų prototipų. Kai 1986 m. „Krokodilas Dandis“ pasirodė kino ekranuose, jis greitai sulaukė pasaulinės sėkmės. Žmonėms susidomėjus filme vaizduojamais personažais, tapo aišku, kad tokie spalvingi personažai negali būti išgalvoti! Netrukus paaiškėjo, kad pagrindinio veikėjo prototipas yra australas – ir kad tai yra australų medžiotojas Rodnis Anselis arba latvių berniukas Arvīds Blūmentāls.
Arvīds Blūmentāls gimė 1925 m. Būdenų namuose, Dundagos parapijoje. Antrojo pasaulinio karo metu jis įstojo į 25-ąjį Abavos policijos batalioną – statė pozicijas Liepojos šiaurėje ir dalyvavo antipartizaninėse operacijose Ukrainoje. Batalionui tapus Latvijos legionu, jis dalyvavo jo mūšiuose ir buvo kelis kartus sužeistas. Karo kovų metu jis atsidūrė Vokietijoje, iš kur pabėgo į Amerikos kontroliuojamą teritoriją. Po mokymų Altferfrado žemės ūkio mokykloje 1947 m. įstojo į Prancūzijos užsienio legioną ir dalyvavo pirmajame Indokinijos kare, po kurio 1951 m. persikėlė į Australiją ir pradėjo medžioti šiaurinio Kvinslando atogrąžų miškuose. Jis pats teigė, kad per savo gyvenimą sumedžiojo nuo 10 000 iki 40 000 krokodilų. Kai Australijos vyriausybė uždraudė medžioklę, jis persikėlė į opalų kasyklą Kamberpedio miestelyje, vedė ir įsikūrė kasyklos oloje, kurią pavadino „Krokodilo guoliu“. Arvydas Blumenthalis mirė 2006 m. spalio 13 d. Per savo gyvenimą apie jį buvo sukurta keletas dokumentinių filmų, jo namai, Krokodilo lizdas, buvo filmo „Pašėlusis Maksas už perkūno kupolo ribų“ veiksmo vieta, o jis pats tapo gyva legenda.
