Užjaučiantys Lietuvos pakrančių apsaugos vyrai
Prieš daugiau nei 70 metų Lietuvos pakrančių apsaugos pareigūnai buvo sušaudyti už tai, kad padėjo savo kaimynams, valtimis iš Latvijos išplaukusiems pabėgėliams, pasiekti Švediją. Kai vokiečių okupacinė valdžia apie tai sužinojo, ji žiauriai...
Viena iš Lietuvos pakrančių apsaugos užduočių, be pasirengimo kovoti su priešo išsilaipinimais ir pranešti apie priešo laivus, buvo neleisti Latvijos pabėgėlių laivams pasiekti už 160 kilometrų esančios Gotlando salos, kurią žvejybos motorlaiviu buvo galima pasiekti per 12–14 valandų.
Tačiau vėliau Lietuvos pakrančių apsauga tapo gerais Latvijos pabėgėlių draugais ir gailėjosi dėl neapgalvoto šaudymo priimant pabėgėlius valtyse. Netoliese prieglobstį radę pabėgėliai iš valčių taip pat turėjo būti atsargūs dėl čia siautėjusio sovietų milicijos būrio „Raudonoji strėlė“, kuris ne tik apiplėšė civilius gyventojus, bet ir 1944 m. gruodį Jūrkalnės pakrantėje nužudė vieną Lietuvos pakrančių apsaugos tarnybą ir sužeidė kitą.
Tačiau žinia apie Lietuvos pakrančių apsaugos pagalbą Latvijos pabėgėliams ir pačių lietuvių pasiruošimą kirsti jūrą į Švediją pasiekė ir vokiečius.
1945 m. sausio 10 d. 5-ojo Lietuvos policijos bataliono 1-osios kuopos kareiviai buvo surinkti į senąjį ambulatorijos pastatą Paviluostos Turgaus aikštėje, kad pailsėtų, tačiau iš tikrųjų juos nuginklavo ir apgaule apsupo vokiečių žandarmerijos daliniai. Po daugiau nei savaitės trukusių tardymų ir teismo buvo nuspręsta sušaudyti septynis Lietuvos kareivius, o dar 11 jų bendražygių įkalinti koncentracijos stovyklose Vokietijoje. Septynių Lietuvos kareivių (kuopos vado seržanto Macijauskio, kareivio Juozo Sendrjuazo, kareivio Vlado Salicko, kareivio Iono Bašinskio Krasausko ir dar dviejų nežinomų asmenų) egzekucija įvyko 1945 m. sausio 21 d. Paviluostos Zaļkalno pušyse.
Atvirai apie juos buvo galima kalbėti tik beveik po pusės amžiaus, kai Latvijos liaudies fronto Paviluosto skyriaus narės Editės Biģeles iniciatyva Paviluosto gyventojai kartu su Liepojos lietuvių kultūros draugija 1994 m. sutvarkė Zalkalnos miško laidojimo vietą ir įrengė baltą antkapinį kryžių čia sušaudytų karių atminimui. Po dešimties metų studentų būrys „Austrums“ įrengė specialų kelio ženklą su užrašu „Pakrančių apsaugos brolių (1944–1945) kapinės. Sušaudyta už pagalbą Latvijos pabėgėliams“, iškirto stulpą ir stulpais pažymėjo taką nuo jūros kranto iki Lietuvos karių kapo.
Jau keletą metų, paskatinti Paviluosto kraštotyros muziejaus direktorės Irinos Kurčanovos, muziejaus žmonės kiekvieną pavasarį valo šią vietą, suteikdami visiems norintiems galimybę padėti gėlių ir prisiminti prieš daugiau nei 70 metų sušaudytus Lietuvos pakrančių apsaugos karius už pagalbą kaimynams – į Švediją valtimis pabėgusiems Latvijos gyventojams.
https://www.la.lv/lietuviesu-karaviru-drama-latvija
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Lietuvių karių kapai Zalkalno miške
Memorialas yra netoli Paviluostos paplūdimio apžvalgos bokšto kopose. Yra nuorodos į memorialą.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Latvijoje taip pat buvo dislokuoti trys Lietuvos policijos batalionai – 5-asis, 13-asis ir 256-asis – kurie, atlikę sargybos pareigas ir kovų su sovietų partizanais bei Raudonąja armija Rytų fronte, nuo 1944 m. rudens dalyvavo Baltijos jūros pakrantės saugojime Kuržemėje.
1944 m. spalį visi trys batalionai, kuriuos sudarė 32 karininkai ir apie 900 instruktorių bei kareivių, buvo pavaldūs Vokietijos 18-osios armijos 583-iajam užnugario apsaugos būriui (Koruck 583). Šiam būriui buvo pavesta saugoti Kuržemės pakrantę nuo Liepojos iki Ventspilio. Visi trys Lietuvos batalionai buvo dislokuoti Paviluostos apylinkėse. 1944 m. gruodį 13-asis batalionas buvo perkeltas į Vokietijos 1-ąjį armijos korpusą prie Liepojos ežero.
Viena iš Lietuvos pakrančių apsaugos užduočių, be pasirengimo kovoti su priešo išsilaipinimais ir pranešti apie priešo laivus, buvo neleisti Latvijos pabėgėlių laivams plaukti į už 160 kilometrų esančią Gotlando salą, tačiau Lietuvos pakrančių apsaugos vyrai nesutrukdė pabėgėlių laivams išplaukti. Tačiau žinia apie Lietuvos pakrančių apsaugos pagalbą Latvijos pabėgėliams ir pačius lietuvius, besiruošiančius kirsti jūrą į Švediją, pasiekė ir vokiečius.
1945 m. sausio 10 d. buvo suimti 5-ojo Lietuvos policijos bataliono 1-osios kuopos kareiviai. Po to vyko daugiau nei savaitę trukę tardymai ir teismas, po kurio, kaip įspėjimas kitiems, buvo nuspręsta sušaudyti septynis Lietuvos kareivius ir vienuolika jų bendražygių įkalinti koncentracijos stovyklose Vokietijoje. Septynių Lietuvos kareivių (kuopos vado seržanto Macijauskio; kareivio Juozo Sendrjua; kareivio Vlado Salicko; Iono Bašinskio Krasausko ir dar dviejų nežinomų asmenų) egzekucija įvyko 1945 m. sausio 21 d. Paviluostos Zaļkalno pušyse.
1945 m. sausį 5-asis batalionas buvo išformuotas, o kovai pasirengę kareiviai padalinti į du likusius batalionus, o likusieji suformuoti į atskirą sapierių kuopą. Armijų grupės „Kurzeme“ kapituliacijos metu 1945 m. gegužę Kuržemėje vis dar buvo du batalionai (13-asis ir 256-asis) kaip sapierių kuopa, kuriuose iš viso buvo 900 kareivių, kurie buvo paimti į sovietų nelaisvę.
Kelias į „Grīnieki“ namus Vārvės valsčiuje
Kelias į „Grīnieki“ namus Vārvės valsčiuje, kur 1944 m. buvo įsikūrusi viena pagrindinių Kuržemės pakrantės pabėgėlių gyvenviečių.
Laivininko V. Jurjako prisiminimai: „Įėjus į „Grīniekių“ kiemą, viskas atrodo labai įprasta. Ramus kaimo namas, nė gyvos dvasios, tikriausiai žmonės saulėje. [...] Paaiškėjo, kad ne tik „Grīniekių“ gyvenamasis namas buvo pilnas žmonių, bet ir visi pastatai buvo pilni. Tvartas, klėtis, šieno palėpė ir pirtis. Sutikau vieną ar du pažįstamus, nes atėjo laikas palikti mūsų žemę. [...] Mitybos situacija nebuvo kritinė, bet gana prasta. [...] Vakare pabėgėlių karavanas pradėjo judėti link jūros kranto. Iš anksto visus perspėjau, kad neitų iš krūmų prie jūros kranto, nes netoliese buvo pakrantės sargybos apkasai ir stebėjimo postai. Tai buvo didelis karavanas, nes apie 200 žmonių ėjo į jūros krantą. Nebuvo jokios vilties, kad visi atvyks laiku. Vakaras nebuvo labai tamsus, ir galėjau apžvelgti visos grupės veiklą. Įspūdingiausi buvo dideli „Kai žmonės gyveno „Grīniekiuose“, jų nematė, bet dabar, kai jie buvo atvežti į...“ šviesą, jie matė tik tai. Vien prekėms reikėjo visos valties. Prekių prikrovėme 3–4 dviejų arklių vežimus, o po jų – žmones. [...] Ilgai laukėme valties, bet ji neatvyko. Visas karavanas turėjo grįžti atgal. Buvo labai tamsu.“
Paviluosto vietos istorijos muziejaus ekspozicija
Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.
Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.
„Laukgalių“ namai, rašytojo Kārlio Skalbės rezidencija
Jūrkalnės valsčiaus „Laukgaliai“, vieta, kurioje rašytojas Kārlis Skalbe apsistojo 1944 m. spalio–lapkričio mėnesiais, laukdamas pabėgėlių laivo į Švediją.
Rašytojas Kārlis Skalbe (1879–1945) buvo Latvijos laikinosios nacionalinės tarybos ir Latvijos liaudies tarybos narys, Latvijos Respublikos Konstitucinio susirinkimo ir I bei IV Saeimų deputatas. Vokiečių okupacijos metais jis buvo literatūrinio žurnalo „Latvju Mēnešraksts“ vyriausiasis redaktorius, vienas iš LKP 1944 m. kovo 17 d. memorandumo signatarų.
1944 m. lapkričio 11 d. ji pabėgo į Švediją. Mirė 1945 m. Stokholme.
