Vokietijos armijos radaro postas Jūrkalnėje
Siekdamos apsaugoti Kuržemės pakrantę nuo galimo sovietų ar net Vakarų sąjungininkų išpuolio, Vokietijos ginkluotosios pajėgos keliose vietose dislokavo radarus, kurie leido daug anksčiau nustatyti priešo oro veiklą. Viena iš jų buvo įrengta Jūrkalnėje.
Kai 1944 m. spalį Raudonoji armija, dislokavusi dalį nacistinės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų, apsupo Kuržemės pusiasalį, Baltijos jūroje prasidėjo beveik 8 mėnesius trukę mūšiai dėl armijų grupės „Kurzeme“ aprūpinimo, o vėliau ir dėl evakuacijos iš Kuržemės. Mūšiuose jūroje aviacija atliko ypač svarbų vaidmenį. Todėl, siekdamos pagerinti Vokietijos karinio jūrų laivyno gebėjimą kovoti su sovietų lėktuvais ir apsaugoti Kuržemės pakrantę nuo galimo sovietų ar net Vakarų sąjungininkų puolimo, Vokietijos ginkluotosios pajėgos keliose vietose dislokavo radarus, kurie leido daug anksčiau nustatyti priešo aviacijos veiklą.
Ulmalėje ir Jūrmalnėje greičiausiai buvo dislokuotos vokiškos radarų sistemos „FuMG 65 Wurzburg-Riese“. Tai buvo vieni moderniausių ir dažniausiai naudojamų radarų, pagaminta apie 1500 radarų modelių. Jis turėjo 7 metrų parabolinę anteną, kurios svoris siekė 9 tonas. Radaro veikimo nuotolis buvo 70 kilometrų – beveik pusė atstumo iki Gotlando. Radaras galėjo aptikti artėjančius orlaivius, o tai buvo ypač svarbu sutemus. Jo pelengavimas buvo naudojamas nukreipti oro gynybos spindulius į taikinį, o tai savo ruožtu leido panaudoti priešlėktuvinę artileriją taikiniui sunaikinti.
Šiandien dėl pakrančių erozijos radaro pamatai kasmet vis labiau išplaunami į jūrą.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Šiaurinis molas ir 3-ioji baterija Karostoje
Ilgiausias molas Latvijoje – Šiaurinis molas – buvo pastatytas XIX a. pabaigoje kaip labai svarbi Liepojos jūros tvirtovės ir karinio uosto dalis. Molo ilgis – 1800 metrų, plotis – 7,35 metro.
Šiaurinis molas yra vienas pirmųjų imperatoriaus Aleksandro III uosto statinių, pastatytas 1890–1892 m., prieš kasant Karostos kanalą. Kartu su Šiauriniu molu, Pietiniu molu ir Pietiniu molu molas sudarė Liepojos užkampį.
Liepojos tvirtovės 3-ioji baterija buvo įsikūrusi šalia Karostos šiaurinio molo ir buvo planuojama, kad ji bus didžiausia ginkluotės atžvilgiu. Buvo pastatytos platformos keturiems 6 colių (152 mm) 1892 m. modelio „Canet“ sistemos pabūklams, penkiems 11 colių (280 mm) 1887 m. modelio pabūklams ir dviem 57 mm „Nordenfeld“ prieštankiniams pabūklams, taip pat 18 9 colių (229 mm) pabūklų ir minosvaidžių.
Šiandien 3-iąją bateriją labiausiai veikia vyraujanti pietų-šiaurės jūros srovė, kuri už Šiaurinio molo sukuria sūkurį, dėl kurio išplaunami patrankų platformos pamatai.
Šiaurinis molas saugo Liepojos uosto teritoriją nuo šiaurės vakarų vėjų. Tai mėgstama vieta Liepojos gyventojams ir lankytojams stebėti saulėlydžius, žvejoti ir stebėti jūrą įvairiomis oro sąlygomis. Ypač įspūdinga audrų metu.
Šiaurinėje prieplaukoje yra daug vietos automobiliams pastatyti. Taip pat yra tualetai ir kavinė su unikaliu vaizdu į jūrą.
Lietuvių karių kapai Zalkalno miške
Memorialas yra netoli Paviluostos paplūdimio apžvalgos bokšto kopose. Yra nuorodos į memorialą.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Latvijoje taip pat buvo dislokuoti trys Lietuvos policijos batalionai – 5-asis, 13-asis ir 256-asis – kurie, atlikę sargybos pareigas ir kovų su sovietų partizanais bei Raudonąja armija Rytų fronte, nuo 1944 m. rudens dalyvavo Baltijos jūros pakrantės saugojime Kuržemėje.
1944 m. spalį visi trys batalionai, kuriuos sudarė 32 karininkai ir apie 900 instruktorių bei kareivių, buvo pavaldūs Vokietijos 18-osios armijos 583-iajam užnugario apsaugos būriui (Koruck 583). Šiam būriui buvo pavesta saugoti Kuržemės pakrantę nuo Liepojos iki Ventspilio. Visi trys Lietuvos batalionai buvo dislokuoti Paviluostos apylinkėse. 1944 m. gruodį 13-asis batalionas buvo perkeltas į Vokietijos 1-ąjį armijos korpusą prie Liepojos ežero.
Viena iš Lietuvos pakrančių apsaugos užduočių, be pasirengimo kovoti su priešo išsilaipinimais ir pranešti apie priešo laivus, buvo neleisti Latvijos pabėgėlių laivams plaukti į už 160 kilometrų esančią Gotlando salą, tačiau Lietuvos pakrančių apsaugos vyrai nesutrukdė pabėgėlių laivams išplaukti. Tačiau žinia apie Lietuvos pakrančių apsaugos pagalbą Latvijos pabėgėliams ir pačius lietuvius, besiruošiančius kirsti jūrą į Švediją, pasiekė ir vokiečius.
1945 m. sausio 10 d. buvo suimti 5-ojo Lietuvos policijos bataliono 1-osios kuopos kareiviai. Po to vyko daugiau nei savaitę trukę tardymai ir teismas, po kurio, kaip įspėjimas kitiems, buvo nuspręsta sušaudyti septynis Lietuvos kareivius ir vienuolika jų bendražygių įkalinti koncentracijos stovyklose Vokietijoje. Septynių Lietuvos kareivių (kuopos vado seržanto Macijauskio; kareivio Juozo Sendrjua; kareivio Vlado Salicko; Iono Bašinskio Krasausko ir dar dviejų nežinomų asmenų) egzekucija įvyko 1945 m. sausio 21 d. Paviluostos Zaļkalno pušyse.
1945 m. sausį 5-asis batalionas buvo išformuotas, o kovai pasirengę kareiviai padalinti į du likusius batalionus, o likusieji suformuoti į atskirą sapierių kuopą. Armijų grupės „Kurzeme“ kapituliacijos metu 1945 m. gegužę Kuržemėje vis dar buvo du batalionai (13-asis ir 256-asis) kaip sapierių kuopa, kuriuose iš viso buvo 900 kareivių, kurie buvo paimti į sovietų nelaisvę.
