Artūro Ozolo prisiminimai apie laivą „Saratov“
Artūrs Ozols baigė Rygos politechnikumą ir tarnavo karinio jūrų laivyno karininku (midshipman) bei inžinieriumi Rusijos Juodosios jūros laivyne karo laive Panteleimon. Latvijos išsivadavimo kovų metu įstojo į Mokinių kuopą. Liepojoje pradėjo eksploatuoti laivą „Saratov“. Artūro Ozolo prisiminimai apie laivą „Saratov“ išspausdinti mėnraštyje „Dauagavos Vanagi“.
„Vyriausybė pripažino, kad reikia plūduriuojančios transporto priemonės, kad valdžia galėtų turėti laivą, kuriuo galėtų operuoti, galbūt pernešti kariuomenę į Ventspilį. Strateginiu požiūriu kariškiai suprato, kad tai būtina, o ir moraliniu požiūriu, kad tuo atveju, jei viskas subyrėtų ir mūsų jauna armija – neginkluota, neapmokyta, besitraukianti iš Rygos į Jelgavą, bent jau per Liepoją, iš Jelgavos. Mes pasirūpinome. mano specialybe ir nuvaziavau i "Saratov" paziureti kas ten is tikruju Sutikau laive Stokeris buvo vienintelis zmogus,masinu skyrius pilnas vandens,tik vienas katilas su zemu slegiu. Paklausiau, kodėl mašinų skyriuje neišsiurbiamas vanduo.
– Ne mano reikalas, nenoriu daryti nieko teigiamo vokiečiams.
– Mums, latviams, reikia laivo.
– Ak, tai jau kitas reikalas.
„Saratov“ buvo vienintelis laivas, kuris galėjo būti Laikinosios vyriausybės žinioje, tačiau jis turi būti atiduotas tam, kam jis priklauso. Pasirodo, jis priklauso Rusijos vakarinei laivininkystei, plaukioja su Rusijos vėliava, o kapitonas yra visą laiką ten buvęs latvis Remess. Kaip mes galime jį gauti, kai aplink yra vokiečių valdžia, o mes neturime žodžio?
Nuvažiavau į Zālītį ir pasakiau, kad galime mobilizuotis ir paimti Saratovą. Taip laivas pateko į Laikinosios vyriausybės žinią. Kodėl vokiečiai neprotestavo, aš nežinau. Manau, kad po kelių savaičių tas poelgis jau nebūtų buvęs sėkmingas. Vokiečiai jau susiorganizavo prieš Laikinąją vyriausybę ir nebūtų leidę jai taip elgtis. Na, o laivą reikėjo sutvarkyti ir pradėti remontuoti. Susidūriau su sunkumais: be žmogaus, kuris jau buvo priekyje mane laive, negalėjau niekam atvažiuoti padėti dirbti. Darbas buvo prieš Laikinąją vyriausybę, nes turėjo kovoti ne tik prieš vokiečius, bet ir su latvių darbo jėga. Ilgai gavau pagalbą, kol atėjo kaimynas. Laivą susitvarkėme dviese, bet tai buvo daug darbo. Tada mane pakvietė į būstinę.
— Pone Ozolai, rytoj ryte turite eiti į jūrą.
– Bet aš turiu tik vieną puodą.
"Pasiruoškite, kad galėtumėte išplaukti į jūrą. Ten yra anglų eskadrilė, iš kurios perimsite 5000 šautuvų, šimtus tūkstančių sviedinių, 50 savaeigių ginklų. Anglai nenori čia įvažiuoti, kad nesukeltų konflikto su vokiečiais, ten turi eiti Jurm."
Sausio pabaigoje lėtai judėjome su vienu boileriu, bet lauke sekėsi labai gerai. Sustojome prie vieno anglų karo laivo ir tamsoje prasidėjo perkrovimas. Gavome ir Liepojoje seniai nematytus daiktus. Anglai buvo labai malonūs, vyko didelio masto broliavimasis. Turėjau žinoti apie katilą ir tuo pačiu eiti ten kaip vertėjas, nes nebuvo nė vieno, kuris mokėtų angliškai ir galėtų pasakyti vaikinams, kuriuos instruktorius mokė valdyti naujus automatus, kurių mūsų vaikinai net nebuvo matę. Kai viskas buvo sutvarkyta, su vienu puodu ir brangiu užtaisu važiavome atgal į Liepoją. Šautuvus reikėjo surinkti šaudymo tvarka, samdyti žmones, bet pinigų nebuvo. Jie taip pat turi būti pristatyti į priekį, kur jų reikia. Turime ieškoti darbuotojų, kurie nepakenktų mūsų reikalui. – Tokia aplinka tuomet buvo Liepojoje.
Kas buvo Artūras Ozols?
Artūrs Ozols baigė Rygos politechnikos universitetą ir tarnavo karinio jūrų laivyno karininku (midshipman) bei inžinieriumi Rusijos Juodosios jūros laivyne karo laive „Panteleimon“. Dalyvavo Latvijos išsivadavimo kovose kaip Studentų kuopos dalis. Liepojoje pradėtas eksploatuoti laivas „Saratov“.
Jis buvo išrinktas į Steigiamąją Asamblėją, vėliau Edinburge, Škotijoje, kaip ekspertas vadovavo mūsų pirmojo ledlaužio „Krišjānis Valdemārs“ statybai. Ilgus metus ėjo Jūrų departamento direktoriaus pareigas. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pirmasis Nacionalinio fondo valdybos pirmininkas Skandinavijoje tremtyje. Mirė Švedijoje.
Artūro Ozolo prisiminimai apie laivą „Saratov“ (Daugavo Vanagu mėnesinis žurnalas Nr. 6, 1980 m. lapkričio 1 d.).
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Berth of the ship "Saratov" in Liepaja
The berth of the "Saratov" is located in Liepaja, at 59 Old Harbour, near the boat docks.
Built in 1888 in Copenhagen by the shipyard Buvmeistar & Wain under the name "Leopold II", in 1911 it was bought by the joint-stock company Russian North-West Shipping and renamed "Saratov", with the Latvian Aleksandrs Remess becoming the ship's captain.
In May 1915, when Liepaja was occupied by German troops, the Saratov was in a damaged state in the harbour.
On 10 January 1919, the steamship Saratov was taken over by the Latvian Provisional Government. From April to July 1919, after the "16 April coup d'état", the Provisional Government headed by K. Ulmanis was on board the Saratov and was forced to take refuge under the protection of the Allied fleet.
On 8 July 1919, after the delivery of the Provisional Government of K. Ulmanis to Riga, the steamers were used for traffic between Riga, Ventspils and Liepaja.
Under the terms of the Peace Treaty of 11 August 1920 between Latvia and Soviet Russia, the steamship Saratov had to be returned to the Soviet side. On 2 January 1923, the steamship was handed over to a Soviet Russian representative. On 15 January 1923, the steamship "Saratov" was wrecked off Akmenrags.
In 1936 the Latvian Maritime Department sold the wreck to a company, which scrapped it and handed it over to the Liepaja Cloth Factory.
Akmeņrago švyturys ir „Saratovo“ likimas
Akmeņrago švyturys yra Sakos valsčiuje, 10 kilometrų į pietvakarius nuo Paviluostos. Į švyturio viršūnę galima patekti spiraliniais laiptais, iš jos atsiveria vaizdas į jūrą ir aplinkinius miškus. Dabartinis 37 metrų aukščio švyturio bokštas buvo pastatytas 1921 m., o ankstesnis švyturys buvo sunaikintas per Pirmąjį pasaulinį karą.
Akmeņrago švyturys išsiskiria iš kitų Latvijos švyturių, nes yra vienoje pavojingiausių laivybai vietų visoje Baltijos jūros pakrantėje. Švyturio signalinis spindulys žymi uolėtą krantą, kuris šiaurės vakarų kryptimi tęsiasi maždaug dvi jūrmyles arba 3,7 kilometro į jūrą. Kranto gylis yra kiek daugiau nei du metrai. Švyturio vieta nepakito, tačiau pakrantė bėgant metams tolsta. Nors navigacijos šviesa čia yra nuo 1879 m., Akmeņrage įvyko keletas laivų avarijų. Žymiausia įvyko 1923 m. rugsėjį, kai į seklumą atsitrenkė Latvijos garlaivis „Saratow“. 1919 m. Saratovas trumpai buvo Latvijos laikinosios vyriausybės būstinė. Akmeņrage anksčiau buvo pasienio apsaugos postas, čia galima apžiūrėti sovietų armijos pastatus.
The real berth of the ship "Saratov".
The real berth of the ship "Saratov" is located in Liepāja, Vecā ostmala 59 near the boat docks, but the memorial is located in the immediate vicinity of the special economic zone of Liepaja.
Built in 1888 in Copenhagen in the shipyard "Buvmeistar & Wain" under the name "Leopold II". 1911. In 2010, it was bought by the joint-stock company Russian North-West Shipping and renamed "Saratov", Latvian Aleksandrs Remes became the ship's captain.
In May 1915, when Liepaja was occupied by German troops, "Saratov" was in the port in a damaged condition.
On January 10, 1919, the steamship "Saratov" was taken over by the Provisional Government of Latvia. From April 1919 to July 1919 on the ship "Saratov" after "16. of the April coup" was the Provisional Government led by K. Ulmanis, which was forced to save itself under the protection of the Allied fleet.
On July 8, 1919, after the Provisional Government of K. Ulmanis was brought to Riga, the steamer was used in traffic between Riga, Ventspils and Liepāja.
According to the terms of the peace treaty of August 11, 1920 between Latvia and Soviet Russia, the steamer "Saratov" had to be returned to the Soviet side. On January 2, 1923, the steamers were handed over to the representative of Soviet Russia. On January 15, 1923, the steamer "Saratov" perished near Akmeņraga.
In 1936, the Maritime Department of Latvia sold the shipwreck to a company, which salvaged it and delivered it for scrap to the Liepāja Shipyard.
