19-metės Raisos Ahmedejevos istorija apie žvalgybinį mūšį 1945 metų vasario 14 dieną prie Priekulės

„Buvo 1945 metų vasaris. Permainingos oro sąlygos, kaip įprasta Baltijos šalyse. Rytais šalta, dieną sninga, vakare lyja, o naktį vėl šąla.

Mūsų 267-oji Raudonosios vėliavos gvardijos šaulių divizija, apdovanota Suvorovo ordinu, buvo įsikūrusi kiek daugiau nei 1 km į pietvakarius nuo Priekulės, kur anksčiau buvo vykdomi durpių kasimo darbai. Ten buvo įrengta mūsų kariuomenės fronto linija. Iš ten 1945 m. vasario 20 d. prasidėjo Priekulėje dislokuotų vokiečių pajėgų puolimas. Ši vieta laikinai tapo mūsų, lankininkų, namais. Artilerija ir kitos kariuomenės dalys išsirikiavo už mūsų, miške ant kalvos. Ten buvo lengviau kasti apkasus, įrengti ginkluotę. Mums, pėstininkams, palankesnė vieta buvo tiesiog durpyne. Tuo metu tarnavau 848-ajame šaulių pulke.

Vokiečių gynybos linija buvo išdėstyta zigzago būdu aukštumoje nuo jūsų mokyklos griovio iki pat miesto geležinkelio stoties. Kalbant apie vokiečius, mes buvome ant delno. Mums tai buvo pati sunkiausia diena, nes negalėjai pakelti galvos iš apkasų, jei nenorėjai gauti kulkos į galvą. Kartkartėmis vokiečiai apšaudydavo mūsų pozicijas skeveldromis, kurios sprogdavo tiesiai virš mūsų galvų.

Apkasai negalėjo būti gilesni nei 1 m, arba sapierio kastuvo gylis, nes vanduo kaupėsi giliau. Mes labai atsargiai sudėjome žemę iš apkasų aplink juos, suformuodami nedidelį apsauginį pylimą. Kiek įmanoma padengėme sniegu. Apkasuose žemę apklojome alksnio šakomis. Puikiai prisimenu, kad šalia mano darbo vietos buvo nedidelis alksnelių giraitė. Apkasus galėjome kasti tik naktį, ir tai labai sunkiai, nes priešo sviediniai uždegė durpes visai netoli mūsų apkasų. Jis degė. Viena vertus, gerai – galėjai prie jo prilįsti sušilti. Kita vertus, labai pavojinga, nes vokiečiai galėjo nušauti drąsuolį degančių durpių šviesoje.

Ypač pavojinga buvo vaikščioti, norint gauti maisto iš arčiau kelio esančios vietos. Valgome tik du kartus per dieną: labai ankstyvus pusryčius, kol dar tamsu, ir labai vėlyvus pietus, kai jau tamsu. Dažnai nutikdavo taip, kad maisto vežėjas patekdavo į apšaudymą ir arba įvykdė užduotį, arba ne – buvo nušautas. Pasitaiko ir taip, kad bėgdamas nuo apšaudymo maistą nešęs karys užkliuvo ir maistas iš puodo išsiliejo ant žemės. Tada mes nevalgėme.

Kai norėjome valgyti, daug galvojome, ką daryti? Mes tai išsiaiškinome! Šalia mūsų pozicijos buvo išmėtyti nušauti arkliai. Prisėlinome prie jų, nupjovėme arba nupjovėme gabalėlį su spygliuočio peiliuku. Tada uždėjome ant lanksčios alksnio lazdos ir atnešėme į degančias durpes, kur buvo galima kepti. Jei pasisekdavo, kad nešaudydavo, galėjai į puodą įdėti sniego, ištirpdyti ir išvirti arklienos gabalėlį. Bet tik virkite, jis vis tiek liko žalias viduje. Bet tai nieko. Kai nori valgyti, gali valgyti ir tai.

Kartkartėmis mūsų kariai eidavo žvalgytis. Jiems taip pat buvo pavesta sugauti vokietį, kad gautų daugiau informacijos apie vokiečių gynybos pozicijas. Todėl tokius kalinius vadindavome „liežuviais“, o skautai eidavo paskui „liežuvius“. Tuo pačiu metu vokiečių snaiperiai su optiniais taikikliais ir galingais prožektoriais skenavo mūsų pozicijas ir šaudė į viską, kas atrodė kaip judantis žmogus. Kartkartėmis danguje matėsi ir oro balionas, iš kurio vokiečiai tyrinėjo mūsų gynybines pozicijas. Mūsų šauliai dažnai šaudydavo į šiuos balionus ir jų vairuotojus.

Aviacija dalyvavo mūšiuose prie Liepojos, virš uosto. Žinojome, nes visur skambėjo "Į Liepoją! Už Liepoją!" Tai buvo pagrindinė mūsų kovų kryptis – pagrindinis tikslas.

Komjaunuoliai naktimis rengdavo susirinkimus, kuriuose be komjaunimo klausimų aptarimo kariai buvo ruošiami ir psichologiškai mūšiui. Drausmės pažeidimų nebuvo, kariai buvo labai drausmingi. Tačiau tai taip pat suprantama, nes drausmės pažeidimai gali kainuoti gyvybes.

Reguliariai gaudavome laiškų iš namų. Buvo ir visiškai nepažįstamų žmonių siuntų – kojinių, batų, nosinaičių, tabako ir kitų kariui naudingų dalykų. Jie labai džiaugėsi šiomis siuntomis, nes atkeliavo iš ten – iš namų, iš už priekio. Dėl jų buvome pasiruošę kovoti tiek, kiek reikia, kad kuo greičiau sugrįžtume namo.

Taip gyvenome iki 1945 metų vasario 20 d. Kasdien stebėjome Priekulius ir jo apylinkes ir laukėme įsakymo eiti į mūšį“.

Vokiečiai taip pat buvo paruošę gynybines pozicijas. Tik jie turėjo daugiau laiko šiai užduočiai artėjant fronto linijai. Galbūt todėl jų gynybinės pozicijos priminė neįveikiamą tvirtovę.

Beveik kiekvienas mūrinis ar mūrinis namas Priekulės mieste ir kaime buvo pritaikytas ir slėptuvėms, ir šaudymui. Daugumoje šių namų buvo ir rūsiai, kuriuose galėjai pasislėpti nuo oro antskrydžių, ilsėtis, tvarstyti sužeistuosius, laikyti ginklus, amuniciją, maistą. Kadangi gana plokščiose Priekulės apylinkėse tokių kaimo namų buvo gana daug, patekti į šiuos Vokietijos gynybos sistemos įtvirtintus punktus buvo itin sunku. Jei prie namo buvo miškas, kalva, krūmai, tai nieko. Bet taip... per atvirą lauką...

Daugelio kaimo namų apylinkėse vokiečiai panaudojo neįprastą gynybos sistemos elementą – iki statinės į žemę įkastus tankus. Iš čia optiniais prietaisais galėjai apžvelgti tolimas apylinkes, iš čia galėjai šaudyti į bet kurią pusę, nes tankų vamzdžius buvo galima pasukti. Žemėje paslėptus tankus buvo gana sunku pastebėti. Juos sunaikinti galėjo tik aviacinės bombos arba didelio kalibro ginklai, kurių amunicijos katastrofiškai trūko. Todėl į žemę įkasti automobiliai buvo labai saugi priedanga viskam ir visiems, kurie juose buvo. Priekulės rajone kai kur dar galima pamatyti kvadratinių iš dalies uždengtų duobių. Kai kurie iš jų buvo ne šarvuoti, o tankai.

Priekulėje visi mūriniai miesto pastatai buvo padaryti į kruopščiai sutvirtintus gynybinės sistemos atramos taškus: stotį, bažnyčią, plytų krosnį, ketaus liejyklą (buvusios pieninės vietoje), grūdų saugyklą, Švedų vartus ir Korfu namus. Praėjusio karo metais mokykla veikė, tačiau artėjant fronto linijai čia buvo įkurta vokiečių ligoninė. Teritorijoje tarp Raino, Tirgus, Galveno ir Ķieģeļu gatvių buvo dar keli kelių aukštų mūriniai pastatai. Tik tie buvo subombarduoti oro antskrydžių metu jau 1944 m.

Liuteronų bažnyčia – aukščiausia Priekulės vieta. Iš jo net karo metu matėsi didelė miesto teritorija, todėl bažnyčia tapo pagrindiniu vietovės stebėjimo ir kontrolės tašku. Naktį bažnyčios bokšte degė galingas prožektorius, kuris judėdamas šviesos spinduliu galėjo apšviesti bet kurią miesto vietą, todėl nepastebimai prieiti prie miesto buvo itin sunku. Taip pat bažnyčioje buvo snaiperių punktas, kad būtų galima nedelsiant sunaikinti viską ir visus, kurie priartėjo prie Priekulės.

Visi pagrindiniai Vokietijos gynybos sistemos taškai tiek miesto viduje, tiek už jo ribų buvo sujungti apkasais. Per jas kariai galėjo judėti gana patogiai ir saugiai. Apkasai buvo nepaprastai svarbūs manevruojant mūšių metu, ypač gana plokščiame reljefe aplink Priekulę. Iki Priekulės ir jos apylinkių išlaisvinimo mūšių vokiečiai buvo sukūrę tris apie 7 km pločio gynybos linijas. Kiekviename iš jų 1-3 grioviai jungė pagrindinius fortifikacijos taškus – kai kuriuos pastatus ir statinius virš ar po žeme.

Absoliučiai visi kiek svarbūs keliai buvo užminuoti, vietomis suniokoti arba užtverti akmenimis ir nuvirtusiais medžiais. Taip pat minos, spygliuotos vielos ekranai ir dzotai buvo pagrindiniai privažiavimai prie visų gynybos linijų ir jų įtvirtintų tvirtovių. Miško takus užtvėrė ir nuvirtę medžiai. Virgos upė su gana stačiais krantais buvo natūralus Vokietijos gynybos sistemos elementas, kurį sunku įveikti sunkiajai karinei technikai.

Pavieniams kariams ir nedidelėms jų grupėms pritaikyta apkasų sistema tarsi tinklas apėmė visą Priekulės teritoriją. Daugelis šių vietų vis dar aiškiai matomos kasdien žmonių nenaudojamose vietose – miškuose, miškų pakraščiuose ir krūmynuose.“