Generolo Ridigerio fon der Goltzo vizitas Rudbaržiuose 1919 m. vasario mėn

Sulaukęs žinios apie būsimą svečią, pulkininkas (Oskars Kalpaks.red.) iškepė tvarkingą ikrų kepsnį, kad turėtų ką pasveikinti. Mokiniai (Atskiros mokinių kuopos kariai. – red.) pilies kieme ruošėsi mokslams, o kiti, laisvi nuo tarnybos, aplink juos važinėjosi vaikinai. Kažkur netoliese riaumoja automobilis. Pulkininkas liepė išeiti ir priimti svečią prie durų, bet jis pats liko viduje. Netoliese pasitaikiusieji tinkamai pasisveikino su artėjančiu generolu, tačiau bendros komandos nebuvo girdėti. Iš mašinos išlipo generolas grafas fon der Goltzas su štabo karininku. Tada toks buvo šis garsus Suomijos karys ir gelbėtojas. Aukštas, žilaplaukis, iškilus, padarė įspūdingą įspūdį.

Pasisveikinome, atsistojome priešais ir paprašėme svečių įeiti. Generolo kakta susitraukė į vagas – jam nepatiko, labai nepatiko senojo prūsų aristokrato priėmimas latvių valstiečių karžygių namuose. Ir tikriausiai jam buvo žinomi mūsų pokalbiai su generaliniu štabu apie šį jo vizitą. Kai įėjome pro salę, prie mūsų priėjo pulkininkas Kalpakas. Abu vyrai atidžiai stebėjo vienas kitą, pasisveikino ir pulkininkas vedė generolą.
Mažame apvaliame kabinete vienoje stalo pusėje sėdi du svečiai, kitoje – pulkininkas su kapitonu Balodi, o aš – stalo gale, nes pulkininkas nemokėjo vokiškai. Po trumpų, informatyvių klausimų apie mūsų pajėgas ir poziciją fronte, von der Goltzas kreipėsi tiesiai į jam artimiausią ir labiausiai įskaudintą reikalą. Jam buvo pranešta apie mūsų paskelbtą mobilizaciją Tāšu-Padurėje (Mūsdijės Kalvenė. red.) ir apie tai, kad pulkininkas į kai kurias parapijas išsiuntė karininkus, kad šie iškviestų žmones, kad jie ateitų mums į pagalbą. Generolas iš karto pradėjo kalbėti gana susirūpinusiu balsu, kad jis vadovauja visoms ginkluotosioms pajėgoms šioje teritorijoje ir kad negali leisti jokių mobilizacijų, nes visi latviai buvo didvyriai ir jeigu juos mobilizuosime, tai vėliau jis nebegalės būti tikras, kad jie neatsiliks nuo jo dalinių. Tokie mobilizatoriai jokiu būdu negalėjo būti naudojami prieš Raudonąją armiją, nes jie tuoj pat pereitų į kitą pusę. Pulkininkas Kalpakas lygiai taip pat energingai atmetė šiuos teiginius ir pabrėžė, kad latvių tauta yra pasiruošusi kovoti su didvyriais, tik jie patys, vokiečiai, visaip trukdo ir trukdo. Grafo akyse švietė blogio kibirkštis; tikriausiai nesitikėjo tokio tam tikro pasipriešinimo savo ketinimams čia. Aptarėme dar keletą dalykų apie mūsų atsargas ir apie bendrą būsimą puolimą. Tačiau apskritai grafas nebuvo visiškai patenkintas pokalbiais, mūsų siūlomų pietų jis ragavo labai mažai ir netrukus leidosi į kelią. Kai išėjome, von der Goltzas atsisuko į mane ir pasakė: „Den Letten, den trauc ich nicht“. Tarsi numatydamas ateitį, nedelsdamas atsakiau: „Ich auch nicht, pone Gräfai“. Grafo dosnumo paaiškinimą vėliau radau jo knygoje „Meine Sendung in Finnland und im Baltikum“, kurioje, rašydamas apie šį vizitą, jis užsimena, kad plk. Kalpakas turėjo sumanų adjutantą ir vertėją – pusiau žydą. Taigi mano kreiva nosis iššaukė pono generolo atvirumą. Taip baigiasi pirmasis ir paskutinis von der Goltzo vizitas Latvijos būstinėje.

Kai buvome nuėję ilgą kelią žvalgybiniais žygiais, dažnai eidavome išsimaudyti dvaro pirtyje, o šią sporto šaką pulkininkas gerbė labiausiai. Kalpakas. Ėjome su juo nuo pat pradžių, vėliau bandėme ar prieš, arba po jo į pirtį, nes pulkininkas vis laužydavo tokią dvasią, kad kiti ropliai tik bandydavo išeiti į priekinį kambarį. Kai Kalpakas visiškai sušilo, jis visu greičiu nubėgo iš pirties į gilią sniego krūvą, per ją gerai nuslinko ir grįžo į pirtį. Iš prigimties mūsų vadovas buvo labai paprastas ir negalėjo pakęsti jokių puikybių. Bausmių buvo nedaug, bet vyravo griežta draugiška drausmė. Kaip kuriozą prisimenu tokį atvejį: mūsų „džigitų“ kapitonas Zariņš arba nuplėšė senas kelnes, arba kažkaip jas paleido ir įsivaizdavo, kad iš Rudbāržu rūmų biliardo staltiesės gali išlįsti ir padorios kelnės. Daug negalvojęs nusiplėšė kuokštą ir savo rankomis pasidarė labai prabangią suknelę ir vaikščiojo žaliu dugnu kaip papūga. Ilgai nešioti nereikėjo, nes netrukus gavo gerą pulkininko plakimą ir dvi valandas po kardu (Bausmės rūšis. Red.).