Nuo Rezeknės iki 1991-ųjų barikadų

Juris Kudurs: "1991 m. dirbau mokytoju Feimanių pradinėje mokykloje ir buvau aktyvus Nacionalinio fronto narys. Reguliariai sekiau politinius įvykius Latvijoje ir pasaulyje. Kai ankstų sausio 13 d. rytą išgirdau apie įvykius Vilniuje ir Daiņš Īvāns raginimą susirinkti į Latvijos Liaudies fronto surengtą "Vislatvijos protesto demonstraciją" ir aš neabejojau, aš eisiu į Memalą - užimsiu vietą! Pēteris Viļums anksti ryte išvyko į Rėzeknius, kur rajono komiteto demonstracijoje dalyvavo apie 500 000 žmonių vakaro Rygos gyventojai pradėjo statyti barikadas iš betoninių blokų, taip pat degino sunkiąją techniką, kad apsaugotų Aukščiausiąją Tarybą, Ministrų Tarybą, Radijo Domo aikštę, TV centrą Zaķusaloje ir Telefono ir telegrafo biržą. Staiga Domo aikštėje iš Dauguvos pusės išgirdau didžiulį triukšmą, atrodė, kad važiuoja tankai, jie buvo pirmieji sunkiasvoriai automobiliai, kurie pradėjo statyti užtvaras. Švietė ir pirmieji laužai, prie kurių šildėmės šaltomis žiemos naktimis. Per šias nerimastingas dienas ir naktis apsistodavau keliuose objektuose. Ryškiausios akimirkos įsiminė, kai milicijos pulkininkas aiškino vyrams, kaip Domo aikštėje stabdyti tankus laužtuvais. Mačiau, kad viršutiniuose namų aukštuose buvo ruošiami buteliai kuro mišinio. Visi ruošėsi blogiausiam. Vakarais jausdavome bendrumo jausmą – muzikuodavome, gerdavome arbatą, šildėmės prie laužų, bet visą laiką nesijaudindavome, kas bus rytoj ar poryt. Niekas neturėjo tikro aiškumo, todėl visi laukė, kas bus toliau. Šie 1991-ųjų sausio įvykiai visada išliks mano atmintyje ir aš galėsiu pasakoti savo anūkams kaip liudininkas“.

Antonas Reinikas prisimena: "Kadangi buvau Liaudies fronto narys, man buvo akivaizdu, kad turiu vykti į Rygą. Apygardos tarybos pirmininkė Elvīra Pizāne pranešė, kad sausio 14 d. vakare iš Rezeknės rajono tarybos į Rygą važiuos autobusas. Buvo pakviesti ir kiti, bet jie teisinosi, nes namuose turėjo mažų vaikų, o kartu su manimi "Elvīra" turėjo prižiūrėti "Elvīra" ūkį. Rezeknės rajono taryba, kur jau buvo susirinkę vyrai iš kitų parapijų, visiems patarė į kišenę įrašyti savo vardą, pavardę ir kraujo grupę.

Į Rygą įvažiavome apie vidurnaktį. Mus nuvežė į Zaķusalą prie televizijos bokšto. Ant salų tilto stovėjo sunkiosios technikos kolonos, rąstų vežėjai. Tūkstančiai žmonių jau buvo prie televizijos bokšto, degė laužai, grojo muzika. Malkos jau buvo atneštos ir užsikūrėme laužą, kad sušiltume per naktį ir būtume vieningi su likusiais žmonėmis. Dieną žmonių būdavo mažiau, bet vakarais ir naktimis aikštės būdavo pilnos. Tokia stipri tautinė vienybė gali egzistuoti tik ant barikadų. Turime dėkoti Dievui, likimui ir žmonių dvasios galiai, kad šiandien turime savo šalį ir laisvę. Išmokime tai vertinti“.