Memorialas 1945 m. liepos 2 d. vykusių nacionalinių partizanų mūšio prie Dunojaus vietoje
Memorialinė vieta

8-Dunavas-partizāni_1.jpg
Piemiņas vieta nacionālo partizānu 1945. gada 2. jūlija kaujas vietā Dunavas pagastā
8-Dunavas-partizāni_2.jpg
Įkeliama...
 Dunavas pagasts, Latvija
182

Atminimo akmuo 1945 m. liepos 2 d. Dunojaus mūšyje žuvusiems, vėliau Rubenės valsčiuje sudegusiems nacionaliniams partizanams Jāniui Abaronui, Vladislavui Būkui, Pēteriui Bernanui, Albertui Klimaniui, Vladislavui Dilanui ir Juriui Timšānui.

Dunavos mūšis kilo po to, kai birželio 30 ir liepos 1 d. vakare Ataugoje, Dunavos valsčiuje, per miškininkų ir sovietų okupacinės valdžios atstovų susidūrimus žuvo du Latvijos SSR Vidaus reikalų liaudies komisariato pareigūnai ir vienas milicininkas. Liepos 2 d. 16 tautinių partizanų, vadovaujamų Eduardo Platkanio, Rubenės kelio posūkyje už Dunavos kapinių kovėsi mūšyje su naikintojais, milicininkais ir Čekos kariais. Po kelių dienų, keršydami, Čekos pareigūnai sudegino Ataugos namus, o prie Rubenės valsčiaus salės viešai sudegino šešių tautinių partizanų, žuvusių Dunavos mūšyje, kūnus.

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:

G. Blūzma. Nacionalinis partizaninis karas Sėlijoje // Pasipriešinimo judėjimas prieš okupacines valstybes Latvijoje. Ryga: SolVita, 1997, p. 276–278.

Nežinomas karas. Latvijos nacionalinių partizanų kova su sovietų okupantais 1944–1956 m. 1-asis leidimas. Ryga: Domas sūks, 2010, p. 365.

Susijusi istorija

Sėlių miško brolių gyvenvietė Sūpės pelkėje

Sūpės pelkė siejama su tautinių partizanų gyvenviečių ir kovų vietomis, susiformavusiomis žmonių ir vietovių sąveikoje. Jis aprašytas tremtinio latvių rašytojo Alberto Eglišo baladėje apie įvykius jo gimtojoje Sūpes purvos dalyje „Samanos ir dumblas“ – duoklė Sūpes purvos partizanams:

..." 1945 m., Švytintis ruduo pelkėje -

Per Poklevinskos gimtadienį Lieljānis vakarienės metu dalijasi:

gluosniuose fermentuotas alus,

Romulanai augintų sviestą,

Sausa motininė kmynų duona,

džiovintas kumpis Markutane,

Ir Stuchka svogūnai,

Ildzeniece sūris.

Dervingose kambario sienose

Žaibo sustingusios širdys,

Ir vienuolikoje sielų pulsuoja...

Į žemę įkastos šaknys...“

Ši praeities interpretacija su įvykiais po Antrojo pasaulinio karo apėmė žmonių liudijimą, dvasios ir vertybių sistemos išraišką. Tai primena žmonių suteiktą paramą nacionaliniams partizanams, kurių okupacinė valdžia negalėjo taip lengvai nugalėti.