Adolfas Ramanauskas-Vanagas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas. Būsimasis partizanų vadas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. A. Ramanauskas 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau Panevėžio pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu.

Tapęs partizanu A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės, Merkinės bataliono vadu, o 1946 m. Merkio rinktinės vadu. 1947 m. perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasario mėn. A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Jis buvo paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu. Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Jo paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko-Vanago paieškoms vadovavo KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kalėjimą. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“A. Ramanauskas-Vanagas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus.

1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Užkasimo vieta nežinoma. A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.