Gyvenimas prie stribų būstinės
Pasakojama apie pokario metų situaciją Lietuvos kaime ir apsisprendimą tapti partizanu.
Mūsų tėvelis Jonas Mikutavičius (g. 1901 m.) buvo ūkininkas, savanoris. Augome dvi dukros Basonių k., šalia Kalvių. Vyresnioji Onutė (g. 1924 m.) ir aš, Bronė (g. 1929 m.), buvome auklėjamos meilės Tėvynei dvasia, tad pokaryje, kai prasidėjo pasipriešinimas, tapome partizanų ryšininkėmis. Buvo pažįstami su Praškevičiais, kurių trys vaikai išėjo į mišką. Vienas jų - Antanas-Narsuolis gaudavo iš mūsų žinias apie stribų judėjimą. Mat mūsų sodyba buvo šalia Kalvių stribyno, buvusio dvare, netoli gyveno pagarsėję išdavikai tėvas ir sūnus Vareikos. Tad reikėjo labai saugotis. Namuose buvo bunkeris, tai ten dažnai slėpėsi, ar sužeisti gydėsi partizanai. Iš vienos pusės, tai buvo didelė rizika, tačiau stribai net ir nepagalvojo, kad mūsų vyrai ateina persirengti, pavalgyti, nusiprausti, slepiasi čia pat, jų pašonėje.
Partizanams padėdavo visa mūsų šeima. Aš palaikydavau ryšį tarp Narsuolio ir Žaibo būrių. Žaibo būryje buvo Albinas Ašmena-Siaubas, Vytautas Bliujus-Serbentas, broliai Seliutos, Stasys Jackevičius-Genys, Stepas Stankevičius-Šermukšnis, Bronius Daugsevičius-Meška, Zigmas Kacevičius, Ignas Nasutavičius iš Semeliškių, taip pat vyrai iš Vindziulių, Mičiūnų, Šoliškių, Beižonių ir kt. kaimų. Tarp Semeliškių ir Kaukinės veikė Albinas Bliujaus-Don Kichoto būrys.
1947 m. patekęs į lagerius tėvelis Jonas iki 1954 m. kalėjo Abezėje. Su mama Stefanija (g. 1900 m.) mes 1949 m. buvome ištremtos į Usoljės r. Žilkino gyv., Irkutsko srityje. Ten susipažinau su būsimu savo vyru partizanu Stepu Kveraga. Tremtyje mums gimė du sūneliai, susirgo tėvelis. Grįžo į Lietuvą su sergančiu mūsų tėveliu Stepas 1957 m., tačiau jį Kaišiadoryse vėl areštavo ir išvežė į Irkutsko sritį. Ten buvome iki 1962 m. Tada auginome jau tris vaikus. Apsigyvenome Elektrėnuose.
Vaikai buvo didžiausias mūsų džiaugsmas. Augo viską apie Lietuvos okupaciją žinodami, skatinami pagarbos, meilės savo kraštui. Ir kai mūsų sūnus aštuntokas Liudvikas išplatino savo rašytus lapelius Elektrėnuose „Salin tarybų valdžią", „Tegyvuoja laisva Lietuva", j į išmetė iš mokyklos, Stepas jam tepasakė: „Šaunuolis!" Dabar, kai Stepo jau nėra tarp mūsų, aš didžiuojuosi jo, vaikų ir savo gyvenimu. Mūsų kančios buvo prasmingos.
- Stanislovas Abromavičius, Kęstutis Kasparas, Ruta Trimonienė, Didžiosios Kovos Apygardos partizanai, Kaunas, 2007.
Zugehörige Objekte
NKWD - MVDV-MGB Gebäude des Kreises Kretinga
Während der zweiten sowjetischen Besatzung wurden in vielen litauischen Städten sowjetische Besatzungsstrukturen errichtet. Das ehemalige Wohnhaus des litauischen Arztes und prominenten Persönlichkeit des öffentlichen Lebens Feliksas Janušis beherbergte während der Nazi-Besatzung das Hauptquartier der nationalsozialistischen deutschen Gestapo, und während der zweiten sowjetischen Besatzung befand sich in diesem Gebäude die Kretinga-Abteilung des NKWD-MWD-MGB. Litauische Bürger und Teilnehmer des antisowjetischen Widerstands wurden dort verhört und gefoltert.
Dank der Fürsorge der Verwaltung der Kreisgemeinde Kretinga und des Eigentümers des Hauses, des Pfarrers der evangelisch-lutherischen Gemeinde Kretinga, Darius Petkūnas, konnte in den 1910er Jahren an der Wand des Gebäudes eine Gedenktafel zum Gedenken an die Menschen enthüllt werden, die in diesem Gebäude zwischen 1944 und 1953 verhört und gefoltert wurden.
NKWD-MWD-MGB-KGB Unterbezirkshauptquartier Kretinga mit Haftanstalt
Das 1935 erbaute Haus beherbergte eine Wohnung, ein Hotel und ein Restaurant. 1940 wurde es verstaatlicht. 1944 wurde es dem Unterbezirk Kretinga des NKWD übergeben und ab 1953 diente es als Hauptquartier der Unterbezirke des KGB und der Miliz des Kreises Kretinga mit einem Internierungslager. In den Nachkriegsjahren wurden in diesem Gebäude Listen der für die Deportation in die Tiefen Russlands ausgewählten Einwohner des Kreises Kretinga erstellt. Kämpfer für die Freiheit Litauens sowie ihre Kontakte und Unterstützer wurden inhaftiert, verhört und gefoltert. Während der Folter ließen die NKWD-Offiziere den Motor des Autos an, damit der Lärm die Schreie der Gefolterten übertönte. In den Nachkriegsjahren nannten die Einwohner von Kretinga dieses Gebäude „Pelzwerkstatt“. Die Leichen getöteter Partisanen aus der Gegend von Kretinga wurden in der Nähe des Gebäudes und in seinem Hof entsorgt.
