Gyvenimas prie stribų būstinės
Pasakojama apie pokario metų situaciją Lietuvos kaime ir apsisprendimą tapti partizanu.
Mūsų tėvelis Jonas Mikutavičius (g. 1901 m.) buvo ūkininkas, savanoris. Augome dvi dukros Basonių k., šalia Kalvių. Vyresnioji Onutė (g. 1924 m.) ir aš, Bronė (g. 1929 m.), buvome auklėjamos meilės Tėvynei dvasia, tad pokaryje, kai prasidėjo pasipriešinimas, tapome partizanų ryšininkėmis. Buvo pažįstami su Praškevičiais, kurių trys vaikai išėjo į mišką. Vienas jų - Antanas-Narsuolis gaudavo iš mūsų žinias apie stribų judėjimą. Mat mūsų sodyba buvo šalia Kalvių stribyno, buvusio dvare, netoli gyveno pagarsėję išdavikai tėvas ir sūnus Vareikos. Tad reikėjo labai saugotis. Namuose buvo bunkeris, tai ten dažnai slėpėsi, ar sužeisti gydėsi partizanai. Iš vienos pusės, tai buvo didelė rizika, tačiau stribai net ir nepagalvojo, kad mūsų vyrai ateina persirengti, pavalgyti, nusiprausti, slepiasi čia pat, jų pašonėje.
Partizanams padėdavo visa mūsų šeima. Aš palaikydavau ryšį tarp Narsuolio ir Žaibo būrių. Žaibo būryje buvo Albinas Ašmena-Siaubas, Vytautas Bliujus-Serbentas, broliai Seliutos, Stasys Jackevičius-Genys, Stepas Stankevičius-Šermukšnis, Bronius Daugsevičius-Meška, Zigmas Kacevičius, Ignas Nasutavičius iš Semeliškių, taip pat vyrai iš Vindziulių, Mičiūnų, Šoliškių, Beižonių ir kt. kaimų. Tarp Semeliškių ir Kaukinės veikė Albinas Bliujaus-Don Kichoto būrys.
1947 m. patekęs į lagerius tėvelis Jonas iki 1954 m. kalėjo Abezėje. Su mama Stefanija (g. 1900 m.) mes 1949 m. buvome ištremtos į Usoljės r. Žilkino gyv., Irkutsko srityje. Ten susipažinau su būsimu savo vyru partizanu Stepu Kveraga. Tremtyje mums gimė du sūneliai, susirgo tėvelis. Grįžo į Lietuvą su sergančiu mūsų tėveliu Stepas 1957 m., tačiau jį Kaišiadoryse vėl areštavo ir išvežė į Irkutsko sritį. Ten buvome iki 1962 m. Tada auginome jau tris vaikus. Apsigyvenome Elektrėnuose.
Vaikai buvo didžiausias mūsų džiaugsmas. Augo viską apie Lietuvos okupaciją žinodami, skatinami pagarbos, meilės savo kraštui. Ir kai mūsų sūnus aštuntokas Liudvikas išplatino savo rašytus lapelius Elektrėnuose „Salin tarybų valdžią", „Tegyvuoja laisva Lietuva", j į išmetė iš mokyklos, Stepas jam tepasakė: „Šaunuolis!" Dabar, kai Stepo jau nėra tarp mūsų, aš didžiuojuosi jo, vaikų ir savo gyvenimu. Mūsų kančios buvo prasmingos.
- Stanislovas Abromavičius, Kęstutis Kasparas, Ruta Trimonienė, Didžiosios Kovos Apygardos partizanai, Kaunas, 2007.
Related objects
NKVD - MVDV-MGB Kretingos apskrities pastatas
Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu daugelyje Lietuvos miestelių įsikūrė sovietinės okupacinės struktūros. Nacistinės okupacijos laikotarpiu buvusiame tarpukario Lietuvos gydytojo ir žymaus visuomenės veikėjo Felikso Janušio gyvenamajame name veikė nacistinės Vokietijos gestapo būstinė, o antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu šiame pastate buvo įsikūręs NKVD-MVD-MGB Kretingos skyrius. Jame buvo tardomi ir kankinami Lietuvos piliečiai, antisovietinio pasipriešinimo dalyviai.
XXI a. 1-ajame dešimtmetyje Kretingos r. savivaldybės administracijos ir namo savininko, Kretingos evangelikų liuteronų parapijos klebono Dariaus Petkūno rūpesčiu ant pastato sienos buvo atidengta atminimo lenta šiame pastate 1944–1953 m. tardytiems ir kankintiems žmonėms atminti.
NKVD-MVDV-MGB-KGB Kretingos poskyrio būstinė su areštine
1935 m. pastatytame name buvo įkurtas butas, veikė viešbutis ir restoranas, tačiau 1940 m. namas buvo nacionalizuotas. 1944 m. jis buvo perduotas NKVD Kretingos apskrities poskyriui, o nuo 1953 m. tapo KGB ir milicijos Kretingos poskyrių būstine su areštine. Pokario metais šiame pastate buvo sudarinėjami tremti į Rusijos gilumą atrinktų Kretingos apskrities gyventojų sąrašai, kalinami, tardomi ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę ir jų ryšininkai bei rėmėjai. Kankinimų metu enkavėdistai užvesdavo mašinos variklį, kad jo skleidžiamas triukšmas užgožtų kankinamų žmonių riksmus. Kretingiškiai šį pastatą pokario metais buvo praminę „Kailių dirbtuvėmis“. Prie pastato ir jo kieme būdavo pametami iš Kretingos apylinkių suvežtų nukautų partizanų kūnai.
