О колькинских пограничниках

Tuo metu buvau vaikas ir vasaromis lankydavau senelį. Man patiko, juolab kad mums neleido maudytis. Netoli mūsų namų, priešais „Kristi“, galėjai eiti į pajūrį, bet vaikystėje turėjau nesusipratimą, tai kokia čia prasmė, jūra čia, bet į pajūrį nenuvažiuosi ir visada tas ariamas pliažas. Vienas toks ryškus vaikystės prisiminimas – kai su būriu kitų vaikų pliuškenėmės vandenyje ir net nepastebėjome, kad išlindome už leistinos maudymosi zonos. Staiga pamatome per jūrą šuoliuojantį arklį, ant kurio nugaros sėdi pasienietis, palei jūros pakraštį ir didžiuliu šuoliu joja link mūsų. Nepamenu, kuo viskas baigėsi, tikriausiai mane išvarė. Man buvo 10 metų. Tai atrodė taip juokinga, ar tikrai jis nematė, kaip vaikai ten žaidžia su jo žiūronais? Šį įvykį prisimenu labai ryškiai, tai buvo šeštojo dešimtmečio pabaiga.
Antras dalykas, kuris įstringa atmintyje, kad man kaip imigrantei senelis ir močiutė atsiuntė pažymas į Rygą atvykti, kaimas patvirtino, kad neprieštarauja, tada jau galiu įvažiuoti. Bet su tais leidimais jau viską padarė, staiga reikia važiuoti, bet neturi leidimo ir rizikuoja. Nes turėjome laukti mažiausiai 10 dienų, kad gautume leidimą. Jie surizikavo ir važiavo, nes žinojo, kur budi pasieniečiai, tada išlipo iš autobuso, kol atvyko, ir arba kas nors iš kolkos arkliu jojo link jų, arba likusį kelią nuėjo pėsčiomis miško takeliais. Devintajame dešimtmetyje buvo daug lengviau, nes artimiesiems jau buvo duotas leidimas metams. Tačiau septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose jis buvo suteiktas tik trims mėnesiams.
Jei kas buvo sučiuptas be leidimo, jiems buvo liepta prie posto skusti bulves, kol buvo aiškinamasi jų tapatybė. Lygiai taip pat jei vaikai pakeliui nueidavo į Kolkasragą ir juos gaudydavo, tekdavo bulves skusti. Tiesa, kiekvienas uždraustas dalykas yra įdomus, ypač jaunimui.
Pamenu, šeštojo dešimtmečio viduryje pirmą kartą nuvykau į Kolkos rago švyturį, nes mano senelis buvo žvejys ir per Žvejų dieną plaukiodavo savo motorinėmis valtimis. Nuo 1970-ųjų į Kolką per Žvejų šventę buvo leidžiama patekti visiems, žinoma, su savimi reikėjo turėti pasą. Šiandien Žvejo diena nė perpus neprilygsta buvusiai, nes anuomet buvo eksponuojama viskas, kas buvo gaminama Kolkoje, taip pat įvairios su žvejų darbu susijusios varžybos: tinklų taisymo, žuvies pakuotojų ir žuvies stebėtojų varžybos. Į Žvejų šventę atvyko ir pasieniečiai, jūreiviai. Įvyko muštynės, ką padarysi, galvoje degtinė ir žodžių pasikeitimai išsiskiria. Bet pasitaikydavo ir taip, kad patys vietiniai pradėdavo muštynes, o pasieniečiai eidavo jų skaldyti, ir viskas klostėsi ne taip. Patys pasieniečiai retai kada pradėdavo muštynes, nes po to jų ilgai neįsileido į kaimą, net į parduotuvę, nes buvo griežta drausmė.
Mokykla labai glaudžiai bendradarbiavo su pasieniečiais. Mokykloje buvo jaunųjų pasieniečių būrelis. Pasieniečiai mokiniams organizavo visokius žaidimus, mokymus.
Taip pat niekada nesupratau, kodėl Lielirbė ir Lūžnia yra tos vietos, kuriose yra tos didelės kariuomenės bazės. Tai buvo mano nežinojimas, nes tai yra tos vietos, kur, pasistatę pūstą patranką, šaudo link Saremos, o iš ten atgal link Serves kyšulio, kad sąsiauris būtų visiškai suvaldytas ir niekas nepraeitų.

Iš vaikystės (šeštojo dešimtmečio vidurio) prisimenu įvykį, kai vaikystėje maudydavomės Kolkos paplūdimyje. Tuo metu Kolkoje buvo tik tam tikros vietos, kur tai buvo galima padaryti. Mes, kaip vaikai, susijaudinę, turbūt nepastebėjome, kad išklydome iš „oficialios“ maudymosi vietos. Staiga pamatėme raitelį – pasienietį ant žirgo – šuoliuojantį per vandenį mūsų išvyti iš jūros. Tuo metu visi buvome labai išsigandę. Tuo metu jausmas buvo labai keistas – lyg gyventume prie pat jūros kranto, bet norint nueiti į paplūdimį, reikėjo važiuoti į tam tikras atokiau esančias vietas. Tau nebuvo leista vaikščioti per kopas. Net kaimo ribose buvo įrengtas takas ant arklio, kad pamatytumėte „prasižengėlių“ pėdsakus. Neseniai radau savo mamos nuotrauką iš 1952 m. Tik šiandienos vaizdu už mamos pamačiau suartą paplūdimį, o horizonte – karo laivą. Tuo metu prie tokių dalykų buvo įprasta. Visi turėjome leidimus. Jie buvo tikrinami Mērsrage (retai), prieš Roją ir Kolką, kur buvo pastatyti pasieniečių nameliai su „šliuzais“. Devintajame dešimtmetyje buvo mažiau kontrolės. Kolkoje buvo pasienio apsaugos postas (zastava). Puikiai sutarėme su pasieniečiais. Ten tarnaujantys kariai dažnai būdavo vežami į kino seansus. Baliaus metu įvyko viena muštynės, tačiau joje dalyvavo Kolko rage tarnavusių jūrų pajėgų kariai.
Iš tarnybos vietų pasieniečiai išėjo labai solidžiai, nieko nesunaikinę, be konfliktų, kultūringai, šiukšlės buvo surinktos. Bet tada vietiniai...