Nuo Atgimimo iki Latvijos nepriklausomybės atkūrimo

1989 m. rugpjūčio 23 d. vykusios akcijos „Baltijos kelias“ metu į Rygos–Bauskės greitkelio ruožą atvyko žmonės iš Kuržemės ir Žiemgalos – Liepojos, Saldaus, Duobelės, Kuldygos, Ventspilio, Talsų, Tukumo ir jų apylinkių. Pagrindinė užduotis buvo pasiekti kuo tolygesnį žmonių pasiskirstymą ir grandinės tęstinumą. Ten, kur rankų ilgio nepakako, žmonių buvo prašoma naudoti vėliavėles, diržus ar net švarkų rankoves, kad nebūtų sutrikdyta bendruomenės kraujotaka šioje arterijoje. Iš viso šioje akcijoje dalyvavo apie 400 000 Latvijos gyventojų.

Atminimo ženklas, skirtas Baltijos kelio 25-mečiui paminėti Kekavos savivaldybėje, Rygos–Bausko plento 25-ajame kilometre, netoli Kekavinės upės, buvo atidengtas 2014 m. rugpjūčio 23 d. Iškilmingame jo atidaryme dalyvavo Latvijos Respublikos Ministrė Pirmininkė Laimdota Straujuma, ilgametis valstybinės akcinės bendrovės „Latvijas Valsts ceļi“ darbuotojas ir Baltijos kelio narys Uldis Birzleja bei kiti dalyviai. 2014 m. šiam įvykiui atminti Latvijos Baltijos kelio atkarpoje buvo pastatyta 10 tokių atminimo ženklų. Estijoje – keturi, o Lietuvoje – devyni. 2009 m. liepos 30 d. Baltijos kelio akcija buvo įtraukta į UNESCO „Pasaulio atminties“ dokumentinio paveldo sąrašą.

30 x 60 metrų ploto aikštei skirtas Igorio ir Rutos Dobičinų 1991 m. sukurtas (restauruotas 2012 m.) aplinkos meno objektas „Akys“, skirtas barikadoms atminti. 30 x 60 metrų ploto aikštėje išdėstyti dolomito ir betono krūvos bei grindinio elementai, panašūs į grafinius ženklus, sudarantys stilizuotą „veidą“ primenančią kriptogramą. Simboliniame ansamblyje įmontuota lenta su užrašu: „Akys. Padėka Televizijos centro sargybiniams barikadų metu 1991 m. Vienybėje slypi jėga“. 1991 m. prie LTV pastato buvo įrengta Ojaro Feldbergo skulptūra „Prie laužo“. Dviejų metrų aukščio skulptūra, išdrožta iš granito, perteikia metaforą žmonėms iš keturių Latvijos regionų, susirinkusiems aplink bendrą laužą.

Televizija, kaip ir radijas bei spausdinta spauda, Atgimimo laikotarpiu atliko labai svarbų vaidmenį ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir kaip šio proceso varomoji jėga. LTV programa „Labvakar“ (Labas vakaras), pradėta transliuoti 1988 m. sausio 31 d., sulaukė milžiniško populiarumo. Tai buvo pirmoji programa Latvijoje, kurioje Edvīns Inkēns, Ojārs Rubenis ir Jānis Šipkēvics kalbėjo daugeliu anksčiau uždraustų temų. LTV transliavo tiesiogiai iš Latvijos liaudies fronto suvažiavimų ir masinių demonstracijų, rengė interviu ir reportažus politiškai svarbiais klausimais.

1991 m. sausio mėn. barikadų metu LTV pastatas buvo vienas iš svarbių savanorių saugomų objektų. Tai buvo sunki užduotis, nes pastatas yra didelėje ir lengvai prieinamoje teritorijoje. Barikadų dalyviai saugojo tiesioginius privažiavimus prie pastato, taip pat naktį blokavo Salu tiltą. Iš Dauguvos pusės LTV centrą saugojo trys žvejybos laivai. Barikadų metu likęs nepažeistas, į LTV pastatą 1991 m. rugpjūčio mėn. pučo metu įsiveržė SSRS armijos desantininkai ir OMON dalinio nariai. Užėmus pastatą rugpjūčio 19 d. 19.30 val., televizija nutraukė transliacijas, tačiau po pučo nesėkmės ir sovietų desantininkams rugpjūčio 21 d. 19.45 val. palikus LTV pastatą, vėl pradėjo veikti.

Devintojo dešimtmečio antroje pusėje Torņakalno bažnyčioje vyko „Atgimimo ir atsinaujinimo“ judėjimo susirinkimai. Tai buvo Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios pastorių ir parapijos aktyvistų grupė, kuri 1987 m. birželio 14 d. išplatino dokumentą apie grupės įkūrimą ir jos tikslus, pakviesdama visus LELB dvasininkus prisijungti prie šios grupės. Grupė pakvietė arkivyskupą Īriką Mesterį ir Konsistoriją kreiptis į Latvijos SSR ir SSRS Religinių reikalų tarybas su prašymu bendrai aptarti, įvertinti ir galbūt peržiūrėti kai kuriuos Latvijos SSR religinių bendrijų reglamento punktus, kurie nebeatitinka realios padėties ir trukdo bažnyčios demokratizacijos procesui.

1987 m. liepos 28 d. įvyko pirmasis grupės susitikimas, kuriame buvo priimti pagrindiniai organizacijos, pervadintos į „Atgimimo ir atsinaujinimo“ judėjimą, principai ir pasiūlymai dėl bažnyčios ir valstybės santykių bei LELB vidaus gyvenimo. LELB Konsistorija, vadovaujama arkivyskupo E. Mesterio, 1987 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais vykdė represijas prieš „Atgimimo ir atsinaujinimo“ judėjimo narius Jāni Priednieku, Robertą Akmentiņu, Aivarą Beimanesą ir Modrį Plātesą, pašalindama juos iš pareigų. 1987 m. gruodžio mėn. judėjimo nariai Māris Ludvikas ir Jānis Kārklas buvo priversti palikti Latviją. 1989 m. balandžio mėn. LELB sinode judėjimo nariai tapo LELB vadovais, o Kārlis Gailītis – arkivyskupu.

1988 m. balandžio 27 d. apie 10 000 žmonių protestavo prieš metro statybą Rygoje Aplinkos apsaugos klubo organizuotame mitinge Arkadijos parke. Demonstracija prasidėjo Esplanadoje prie Rainio paminklo, bet tęsėsi eitynėmis palei Laisvės paminklą per Akmeninį tiltą iki Arkadijos parko, kurios ilgis siekė 2,5 kilometro. Tai buvo pirmasis didelis Atgimimo epochos mitingas – neleistinas, bet ne draudžiamas. VAK Arkadijos skyrius savo susirinkimus rengė buvusio Arkadijos kino teatro mediniame pastate (sudegė 2006 m., nugriautas po dvejų metų). Čia rinkosi aplinkosaugos aktyvistai, tarp kurių gimė gamtos apsaugos idėjos, kurios pamažu išaugo į reikalavimus atkurti Latvijos nepriklausomybę.

1988 m. vasarą Arkadijos parko estrada (sudegusi 2000 m.) buvo radikalios nacionalinės opozicijos susibūrimo vieta. Liepos 10 d. parke įvyko Latvijos nacionalinio nepriklausomybės judėjimo steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 2000 žmonių. Kaip įvairių masinių renginių vieta, Arkadijos parkas išlaikė savo svarbą per visą Atgimimo laikotarpį. 2023 m. lapkritį Arkadijos parke buvo įrengti savivaldybės agentūros „Rīgas dārzi un parkas“ informaciniai stendai „Arkadijos kino teatro medinis pastatas – viena iš Trečiojo Atgimimo lūšnų“ ir „Protestas prieš Rygos metro statybą – Latvijos nepriklausomybės atkūrimo pradžia“.

1978 m. pastatytame leidyklos ir spaustuvės komplekse buvo įsikūrusios visų respublikinės reikšmės laikraščių ir žurnalų redakcijos. Žurnalistai atliko labai svarbų vaidmenį Atgimimo laikotarpiu, nes jų buvimas Spaudos rūmuose palengvino abipusius kontaktus ir organizavimąsi. Būtent čia pradėjo formuotis Latvijos liaudies frontas. Mintis apie tokios organizacijos poreikį buvo išsakyta Kūrybinių sąjungų plenume 1988 m. birželio 1–2 d., o jau birželio 22 d. Viktoras Avotiņš žurnalistų susirinkime perskaitė pirmąjį, dar nepublikuotą jo manifestą. Tačiau idėja buvo įgyvendinta tik po to, kai į jos įgyvendinimą įsitraukė Rašytojų sąjunga ir jos pirmininkas Jānis Peters.

Spaudos rūmai priklausė Latvijos komunistų partijos Centro komitetui, kuris buvo perėmęs ir faktiškai monopolizavęs visų respublikinės reikšmės laikraščių ir žurnalų leidybą. Visas leidyklos ir spaustuvės pelnas atiteko Latvijos komunistų partijos Centro komiteto iždui. Atbudimo metu, stiprėjant pastangoms atkurti Latvijos nepriklausomybę, iškilo ir Spaudos rūmų nuosavybės teisių klausimas. Po Nepriklausomybės deklaracijos priėmimo 1990 m. gegužės 4 d. faktiškai buvo suformuota dvivaldė vyriausybė, nes kai kurios Latvijos institucijos atsisakė paklusti Latvijos Respublikos vyriausybei. Latvijos vyriausybė įsteigė Latvijos laikraščių ir žurnalų leidyklą, tačiau SSRS Ministrų Taryba ir Alfredo Rubiko vadovaujamas Latvijos komunistų partijos Centro komitetas Spaudos rūmus laikė SSRS nuosavybe. Padėtis paaštrėjo 1990 m. lapkritį, kai įvyko OMON išpuoliai prieš Spaudos rūmus, tačiau 1991 m. sausio 2 d. OMON visiškai perėmė Spaudos rūmus ir nutraukė LTF remiančių leidinių spausdinimą, išvarydamas jų darbuotojus iš Spaudos rūmų.

Spaudos rūmų spaustuvės griovimo darbai pradėti 2020 m. Šiuo metu vyksta Spaudos rūmų korpuso statybos, kurios visiškai pakeis buvusią jo išvaizdą.

Memorialinė vieta Elžbietos gatvėje, Kronvaldo parke, buvo atidaryta 1992 m. rugsėjį, Rygoje parodžius nugriautos Berlyno sienos fragmentą . 1992 m. ji buvo sujungta į vieną memorialinį ansamblį su betoninės sienos, pastatytos prie Saeimos rūmų per 1991 m. barikadas, fragmentu ir įrengta Kronvaldo parke Elžbietos gatvėje, šalia Pasaulio prekybos centro. Prie paminklo pritvirtintas gėlių padėjimo aukuras su užrašu latvių ir vokiečių kalbomis: „Po Berlyno sienos muziejaus parodos „Namas prie Čarlio patikros punkto“ Rygoje 1990 m. lapkritį muziejaus direktorius dr. Raineris Hildebrandas šį sienos fragmentą padovanojo Latvijos sostinei.“

2011 metais paminklas buvo restauruotas ir teritorija sutvarkyta. Įrengta informacinė lentelė su tekstu latvių, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis. Barikadų blokai buvo papildyti istoriniais užrašais latvių ir rusų kalbomis: „Berlyno siena mus skyrė, Rygos siena mus vienija. Mylėkime tik savo artimą ir melskimes Dievui už savo priešą.“

Kongresų rūmai (tuo metu Latvijos komunistų partijos Centro komiteto Politinio švietimo salė) buvo viena iš nedaugelio posėdžių salių Rygoje, kurioje galėjo susirinkti didesnis skaičius žmonių. Atgimimo laikotarpiu čia vykdavo įvairūs renginiai – Latvijos liaudies fronto suvažiavimai, įvairių visuomeninių organizacijų steigimo renginiai, diskusijos apie istoriją ir kt. 1988 m. birželio 1–2 d. čia vyko išplėstinis Latvijos rašytojų sąjungos valdybos plenumas , kuriame dalyvavo ir kitos kūrybinės sąjungos, į kurį buvo pakviesta Latvijos SSR vadovybė. Buvo aptarta daug skaudžių problemų, tačiau bombos efektą sukūrė žinomo politinio komentatoriaus ir XX a. 5-ojo dešimtmečio aktyvisto Mavriko Vulfsono kalba, kurioje jis pareiškė, kad 1940 m. Latvijoje nebuvo jokios socialistinės revoliucijos.

1988 m. birželio 14 d. Kongresų rūmuose įvyko mitingas masinių deportacijų aukoms atminti . Tai buvo pirmasis oficialiai sankcionuotas mitingas, kuriame kalbėjo ir pareigūnai (pavyzdžiui, Latvijos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Anatolijus Gorbunovas), ir visuomenės atstovai (žurnalistai Andrejus Cīrulis, Edvīns Inkēns, Aplinkos apsaugos klubo atstovas Valdis Turinas, kunigas Juris Rubenis, disidentas Eduardas Berklavs ir kt.). Mitingas baigėsi eitynėmis prie Laisvės paminklo. Eitynių metu Konstantīns Pupuras nešė Latvijos vėliavą. Daugelis mitingo plakatų buvo gana radikalūs, pavyzdžiui, „Ne – Drīzulio ir Karaļuno istorijoms“, „Ne mūsų laikų kengūros vosams!“. Modris Lujānas laikė plakatą, ant kurio buvo priklijuotos Stalino ir Ribbentropo nuotraukos su užrašu „Prakeikimas liaudies žudikams“ ir Augusto Vosso bei kitų Latvijos komunistų partijos lyderių nuotraukos su užrašu „Ne kengūroms!“. Po kelių dienų Latvijos komunistų partijos Centro komiteto plenume pirmasis sekretorius Borisas Pugo pasmerkė tam tikrus asmenis ir grupes, kurie „prisidengdami reorganizacija bandė mitingui suteikti ryškiai nacionalistinę, provokuojančią orientaciją“. Prieš M. Lujāną buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau rugsėjo 30 d. Latvijos SSR Aukščiausiasis Teismas jį visiškai išteisino.

Kitas lūžio taškas Latvijos istorijoje buvo pirmasis Latvijos liaudies fronto suvažiavimas, vykęs 1988 m. spalio 8–9 d., kuris taip pat vyko Kongresų rūmuose. Gruodžio 10–11 d. čia taip pat vyko Latvijos SSR tautų forumas.