Sovietinės Lietuvos paveikslas

Muziejus įkurtas Telšių mieste, Masčio ežero šiaurės vakarinėje pakrantėje. 

2024 m. rugsėji, po rekonstrukcijos, naujai duris atvėrusiame Žemaičių muziejuje „Alka“ pristatoma Žemaitijos regiono istorija ir kultūra - archeologiniai radiniai, reti ir netikėti istoriniai artefaktai, etnografinis lobynas, tarpukario ir išeivijos menininkų palikimas, išskirtinis Žemaitijos dvarų paveldas: istoriniai baldai, dailės šedevrai.

Karinio paveldo perspektyva ypač įdomios trys ekspozicinės erdvės:

1.           Audiovizualinė instaliacija „Epochų lūžis“ kurią papildo nedidelė antrojo pasaulinio karo artefaktų ekspozicija. Išskirtinėje ekspozicijoje, padalintoje į dvi dalis skirtas nacistinės Vokietijos ir sovietinei okupacijai eksponuojami autentiški karių naudoti daiktai – šalmai, amunicijos dėžės, durtuvai bei demonstruojamos atitinkamos vaizdo projekcijos.

2.           „Netekčių istorijos“ kurioje per skirtingų asmenų ir šeimų istorijas, bei likimus pasakojama skaudi tautos istorijos dalis, nulemta žiauraus sovietinio okupacinio rėžimo teroro nukreipto prieš vietos gyventojus.

3.           „Partizaninis karas Žemaitijoje“ ekspozicija įrengta stilizuotai atkartojant pokario partizanų slėptuvės vidų. Ekspozicijoje galima susipažinti su Lietuvos partizanų struktūra, išvysti netoli Telšių vykusio Dievo krėslo miško mūšio vietose surastų autentiškų artefaktų bei tam laikotarpiui būdingų ginklų pavyzdžių, demonstruojama ištrauka iš šiam mūšiui skirto dokumentinio filmo, įvairios šiame regione veikusių partizanų nuotraukos.

Rainių kančios koplyčia stovi Rainių kaime, 5 km nuo Telšių, šalia 160 kelio Telšiai-Varniai – Laukuva.

1941 m. birželio 25-26 d. Rainių miškelyje įvyko vienos kraupiausių žudynių Lietuvos sovietinių okupacijų istorijoje. Naktį Raudonosios armijos ir SSRS represinių institucijų buvo žiauriai nukankinti 75 Telšių kalėjimo politiniai kaliniai. Bendrame kape užkastas aukas po keleto dienų rado atsitiktinis praeivis.

Žudynių aukoms pagerbti, pagal architekto Jono Virako idėją 1943 m. pradėta statyti Koplyčia.  Grįžusi sovietinė valdžia 1944 m. ją išgriovė. Vėliau 1990 m., atgavus Lietuvos nepriklausomybę, architektas A. Žebrauskas, pagal to paties autoriaus brėžinius, pradėjo statyti kitą koplyčią.  Koplyčia pašventinta 1991 m. birželio 23 d. minint 50-ąsias Rainių žudynių metines.

Rainių Kančios koplyčia skirta ne vien Rainių kankiniams atminti, bet ir įamžina visų sovietinio teroro aukų atminimą. Šalia koplyčios esančiame miškelyje, kur buvo nukankinti politiniai kaliniai, pastatytas skulptoriaus R. Midvikio iškaltas akmeninis kryžius. Dar 3 mediniai, nudažyti tautinės vėliavos spalvomis, kryžiai stovi pakeliui. Juos vietos žmonės pastatė netrukus po žudynių, tačiau stribai juos paskandino Viešvėnų tvenkinyje. Tik neseniai, nuleidus tvenkinio vandenį, kryžiai buvo rasti, nudažyti ir atstatyti.

Sukilėlių kalnelis – smėlio kalva Šiaulių miesto vakarinėje dalyje, kurios istoriją paveikė abu pasauliniai karai.
Vieta liūdnai pagarsėjo dar 19 a. II p.: kalnelyje buvo palaidoti 1863–1864 m. sukilimo prieš carinės Rusijos Imperijos priespaudą dalyviai, nubausti mirties bausme. Apie vietą pradėjo sklisti kraupios legendos, ji buvo apleista ir retai lankoma, galiausiai praminta Sukilėlių kalneliu. I pasaulinio karo metais jame buvo palaidoti Vokietijos imperijos kareiviai.
1926 m. kalnelį pradėta tvarkyti. Miesto inžinierius Karolis Reisonas pasisiūlė parengti paminklo-obelisko, skirto sukilėliams, projektą. 1928 m. sukilėlių kalnelyje įvyko Lietuvos nepriklausomybės 10-ųjų metinių minėjimas, atidarytas Nepriklausomybės sodas, tačiau paties paminklo statybos buvo užbaigtos tik 1935 m. Pastatytas paminklas – 14 m aukščio rausvo granito obeliskas – buvo atidengtas ir pašventintas, perlaidoti čia rastų sukilėlių palaikai.
II pasaulinio karo metais kalnelyje buvo palaidoti 1941–1944 m. žuvę Vokietijos Reicho kariai.
Sovietinės okupacijos metais antkapiniai paminklai buvo demontuoti, o 1955–1957 m. Sukilėlių kalnelio paminklas-obeliskas rekonstruotas – pašalinta visa tautinė ir religinė simbolika. 1988 m., minint 125-ąsias sukilimo metines, autentiškas paminklo vaizdas buvo atkurtas.
 

Venclauskių namai-muziejus – Šiaulių mieste esantis, išskirtinis tarpukario istorizmo architektūros gyvenamasis namas. Pastatas, pramintas Baltaisiais rūmais, buvo pastatytas 1926 m. buvusiose Šiaulių priemiesčio žemėse Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių šeimai. Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai - lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo veikėjai, pagarsėję ir kaip daugybės pamestinukų, našlaičių globėjai.
II pasaulinio karo metais Stanislava Venclauskienė su dukterimis Danute ir Gražbyle pagarsėjo kaip žydų gelbėtojos. Nepaisant to, kad karo metais jų name įsikūrė vokiečių komendantūra, jos padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams, slėpė juos namuose. Danutė Venclauskaitė turėjo leidimą patekti į Šiaulių getą, ten lankydamasi, slapta atnešdama maisto ir vaistų. Visos trys moterys yra gavusios Pasaulio tautų teisuolių titulus bei apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės šeimos namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pastate 2019 m. po rekonstrukcijos įkurtas Venclauskių namai-muziejus. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje pasakojama Venclauskių šeimos istorija, o pusrūsio patalpos yra skirtos Holokausto ir žydų gelbėjimo temoms.

2021 m. spalio 22 d. Šiauliuose, Ežero ir Vilniaus gatvių sankirtoje buvo atidarytas Pasaulio Tautų Teisuolių skveras. Tai pirmasis paminklas Pasaulio Tautų Teisuoliams Lietuvoje. Paminklo autorius – iš Šiaulių kilęs dizaineris Adas Toleikis, o iniciatorius Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.
Sukurtame monumente „Jungtis“ iškaltos Šiaulių apskrities Pasaulio Tautų Teisuolių pavardės, įamžinančios 148 žydų gelbėtojus, o meniniai akcentai žymi Šiaulių getų vartų vietas. Šiaulių mieste buvo įsteigti du getai: vadinamajame Kaukazo kvartale ir Ežero–Trakų g. kvartale. Į pirmąjį getą buvo siunčiami fiziškai stiprūs ir darbui tinkami asmenys, į antrąjį – specialistai (gydytojai, mechanikai ir kiti). Getas Šiauliuose buvo įsteigtas 1941 m. vasarą Šiaulių miesto karo komendanto nurodymu, o likviduotas 1944 m., nacistinei Vokietijai traukiantis ir likusius žydus pervežus į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Getuose buvo įkalinta daugiau kaip 5950 žydų. Tarpukariu Šiauliuose gyveno apie 6500–8000 žydų, dalis jų savo noru pasitraukė į Rusijos gilumą, o po holokausto liko vos apie 350–500 žydų kilmės gyventojų.
 

Netoli Radviliškio traukinių stoties yra pastatytas atkurtas trėmimų traukinio vagonas, primenantis tragišką istorijos puslapį, kai 1941-1952 m. okupacinė Sovietų valdžia masiškai deportavo Lietuvos Respublikos gyventojus į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Vien iš Radviliškio miesto buvo ištremta daugiau, nei 3000 gyventojų.
Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 500 žmonių. 1941 m. birželio 14-ąją – pirmąją masinių trėmimų Lietuvoje – dieną į trėmimo traukinių vagonus pradėti „talpinti“ Radviliškio miesto ir apylinkių gyventojai.
2012 m. vagoną, tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Radviliškio rajono savivaldybei neatlygintinai perdavė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Autentiškas trėmimų vagonas buvo parvežtas iš Kauno, kruopščiai atkurtas geležinkelininkų, dabar jame veikia nedidelė ekspozicija.