Antisovietinė agitacija ir propaganda
IV Sovietų okupacija
„Antisovietinė agitacija ir propaganda“ – itin ideologinis terminas, į SSRS baudžiamuosius įstatymus įtrauktas nuo praėjusio amžiaus 2 dešimtmečio ir buvo vienas dažniausiai politiniuose procesuose vartojamų įstatymo straipsnių. 1926 m. TSKP baudžiamajame kodekse atsakomybė už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ buvo nustatyta 58 straipsnyje.
Po Latvijos okupacijos, 1940 m. lapkritį, šis Baudžiamasis kodeksas buvo įvestas ir Latvijoje, galiojantis atgaline data. 1961 metais buvo priimtas ir įsigaliojo Latvijos TSR baudžiamasis kodeksas, kurio 65 straipsnyje buvo numatyta atsakomybė už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“. Šio straipsnio sankcijoje nurodyta bausmė numatė „laisvės atėmimą nuo šešių mėnesių iki septynerių metų“, taip pat „atėmimą nuo dvejų iki penkerių metų“. Savo ruožtu asmenims, anksčiau teistiems už „ypač pavojingus valstybinius nusikaltimus“, 65 straipsnio antroji dalis numatė laisvės atėmimą „nuo trejų iki dešimties metų“, be to, „atsiskaitymas nuo dvejų iki penkerių metų“.
Paskutinės politinės baudžiamosios bylos KGB ištirtų baudžiamųjų bylų fonde Latvijos valstybės archyve datuojamos 1986 m. Daug dokumentų iš 1980-1990 m. sandūroje KGB sugebėjo juos nugabenti į Rusiją arba sunaikinti.
Daugiau informacijos šaltinių
1983 m. politiniai procesai okupuotoje Latvijoje. Virtuali paroda. Latvijos nacionalinis archyvas, 2013. http://www.archiv.org.lv/1983/index.php?id=303
Gints Zelmenis, Bruno Javoišs, Ivo Grundulis. Nacionalinis pasipriešinimo judėjimas Latvijoje 1959–1986 m. Ryga, 2019 m.
Jānis Ķeruss: čekų žingsnis prieš antisovietinę propagandą ir agitaciją. 1957 metų analizė. https://www.lu.lv/vdkkomisija/zinas/t/23701/
Mara Mikalson. Istorikas Zelmenis: totalitarinis režimas buvo jautrus net simboliniams veiksmams. Taip, 2019 m. rugsėjo 16 d. https://ir.lv/2019/09/16/vesturnieks-zelmenis-totalitarais-rezims-bija-jutigs-pret-simboliskam-akcijam/
Susijusios vietos
Latvijos okupacijos muziejus
Muziejuje eksponuojama Latvijos istorija nuo 1940 iki 1991 m., nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu. „Ateities namai“ – tai žinomo Amerikos latvių architekto Gunāro Birkertaus suprojektuoto Okupacijos muziejaus rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas, taip pat nauja muziejaus ekspozicija. Ekspoziciją „Čekos istorija Latvijoje“ sukūrė Okupacijos muziejus, ji yra buvusiame SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pastate „Kampiniame name“. Latvijos okupacijos muziejus buvo įkurtas 1993 m. Jis pasakoja ilgai slėptą Latvijos valstybės, tautos ir žemės likimo istoriją dviejų užsienio totalitarinių valstybių okupacijos laikotarpiu nuo 1940 iki 1991 m. 2020 m. pabaigoje muziejuje buvo daugiau nei 70 000 įvairių istorinių eksponatų (dokumentų, nuotraukų, rašytinių, žodinių ir daiktinių įrodymų, daiktų ir atminimo dovanų). Muziejaus specialistai įrašė daugiau nei 2400 vaizdo įrašų, todėl tai viena didžiausių okupacijos kolekcijų Europoje. Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje klostęsi įvykiai aiškiai parodo, ką tautoms teko ištverti valdant dviem totalitariniams režimams.
Paroda KGB pastate „KGB operacijų Latvijoje istorija“
Buvęs SSRS Valstybės saugumo komiteto (paprastai vadinamas Čeka) pastatas atviras lankytojams. Čia čekistai kalindavo, tardydavo ir žudydavo Latvijos piliečius, kuriuos okupacinis režimas laikė priešininkais. Taip pat eksponuojama Latvijos okupacijos muziejaus ekspozicija apie Čekos veiklą Latvijoje. Siūlomos ekskursijos po kalėjimo kameras, koridorius, rūsį ir kiemą. Namas pastatytas 1911 m. ir yra vienas gražiausių pastatų Rygoje. Liaudyje vadinamas „Kampiniu namu“, jis buvo baisiausias sovietinio okupacinio režimo simbolis Latvijoje ir vienas iš SSRS valdžios ramsčių. Čeka iš Kampinio namo veikė okupacijos metu nuo 1940 iki 1941 m., o vėliau nuo 1945 iki 1991 m. Dešimtys tūkstančių latvių nukentėjo nuo tiesioginio politinio persekiojimo. Kova su sovietų valdžios priešais tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo. Čekos požiūris į savo veiklą šiek tiek pasikeitė po Stalino mirties. Fizinį kankinimą pakeitė psichologinis teroras. Dauguma Čekos agentų buvo latviai (52 %). Antra pagal dydį grupė buvo rusai – 23,7 %. 60,3 % agentų nebuvo Komunistų partijos nariai. 26,9 % agentų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Sistema buvo sukurta taip, kad įtrauktų vietos gyventojus ir taip turėtų didesnę kontrolę visuomenėje. Personalo dokumentai ir tarnybos įrašai yra Rusijoje. Ši medžiaga nebuvo prieinama Latvijos valdžios institucijoms ir tyrėjams.
Istorinė ekspozicija „Deganti sąžinė“
Istorinė ekspozicija „Sąžinės ugnis“ yra Cėsyje, netoli Cėsių pilies aikštės. Įkurta sovietmečio laikinojo sulaikymo įstaigoje, ji pasakoja apie Latvijos okupaciją ir atskleidžia stebinančias bei didvyriškas asmenų pasipriešinimo istorijas. Kieme yra memorialinė siena su 643 buvusio Cėsių rajono gyventojų, žuvusių per sovietų represijas, vardais, įskaitant 1941 ir 1949 m. deportuotus nacionalinius partizanus bei sušaudytus ir mirties bausme nuteistus asmenis. Parodos laiko juosta skatina lankytojus susipažinti su Latvijos okupacijos eiga nuo 1939 iki 1957 m. Pagal temas išdėstytos citatos iš vietinių laikraščių siūlo palyginti dviejų okupacinių režimų politinę propagandą. Šešios laikinojo sulaikymo kameros išliko iki šių dienų originalia forma nuo 1940 iki 1941 m. ir pokario metais. Čia Cėsių rajono gyventojai, sulaikyti už įvairią antisovietinę veiklą, įskaitant nacionalinius partizanus, jų rėmėjus, antisovietinius lankstinukus platinusį jaunimą ir kitus „tėvynės išdavikus“, pirminio tyrimo ir tardymo metu buvo laikomi kelias dienas, o vėliau išsiųsti į pagrindinį KGB pastatą Rygoje. Viskas čia tikra: kameros su geležinėmis durimis, įmontuotos „kormuškos“ (mažos angos maistui), medinės lovos, tualetas sulaikytiesiems, maža virtuvėlė su orkaite, taip pat tipiški sovietmečio aliejiniai dažai ant sienų. 2019 m. paroda užėmė trečiąją vietą nacionaliniame dizaino konkurse – Latvijos metų dizaino apdovanojime.
Susijusi istorija
Liepoja – įvairių istorinių įvykių kryžkelėje
Liepojos gyventojai vieni pirmųjų Latvijoje patyrė Antrojo pasaulinio karo pradžią ir vieni paskutiniųjų, kuriems karas baigėsi tiek tiesiogine, tiek simboliška. Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė Liepojos okupacija baigėsi tik 1994 m., kai miestą paliko paskutinė SSRS įpėdinės Rusijos kariuomenė.