Partizanų veikla Šiaurės Latgaloje
I Nepriklausomybės karai
Pirmieji latgalių partizanų puolimai prieš sovietų Latvijos kariuomenę prasidėjo 1919 m. kovą. Gegužės mėnesį Kupravoje, Rugajuose ir kitose vietose buvo suformuoti keli kariniai daliniai iš apie 30 žmonių. Gegužės 29 ir 30 dienomis partizanų būriai puolė sovietinės Latvijos armijos dalinius, išvykstančius iš Šiaurės Vidžemės per Balvus. Birželio 15 dieną bolševikų šarvuotajam traukiniui pavyko užimti Kupravos stotį, o birželio 21 dieną pakartotinai pasikėsinta į Balvių stoties pusę. Partizanai kartu su apie 100 estų karių apsupo traukinį ir privertė trauktis link Pitalovos. 1919 metų vasarą partizanai, remiami estų karių, užėmė Liepną ir Balvus.
1919 m. liepos 5 d. partizanų grupių atstovai susirinkime Balvuose nusprendė susijungti į vieną pulką. Iš pradžių partizanų pulką sudarė keturios kuopos. Nuo liepos 13 d. pulkas perėjo prie Kuršo skyriaus vado. 28-30. Liepos mėnesį prie Baltinavos ir Punduri stoties vyko mūšiai, Viļaka buvo užimta. Po kautynių prie Stompakio ir Susajų iš vietos partizanų buvo suformuota 5-oji pulko kuopa. Rugpjūčio 9 dieną iš Liepnos partizanų būrio suformuota 6 kuopa, rugsėjo 22 dieną užėmusi Liepną. 1919 metų spalį partizanų pulkas išaugo iki 2000 žmonių, todėl buvo reorganizuotas ir suformuotas į tris batalionus su 8 kuopomis, o iš 9 kuopos – ketvirtas. Spalio 4 d. pulko vadu buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Jānis Skujiņš (1897-1942). Spalio 16 d. pulko 2-asis batalionas užėmė Nostrovą ir Stompakius. 7-9. Lapkritį Raudonoji armija pradėjo kontrataką ir atgavo spalį prarastas pozicijas. 1920 metų sausį pulke buvo 49 karininkai ir 2400 kareivių, kurie taip pat buvo ginkluoti kulkosvaidžiais. Pulkas dalyvavo Šiaurės Latgalos išvadavimo operacijose 1920 m. sausio ir vasario mėn.
Nepriklausomybės kovų metu Latgalos partizanų pulkas neteko 145 aukų. Lāčplėsio karo ordinu apdovanoti 40 pulko karių.
1938 metų rugpjūčio 14 dieną Balvuose, Brīvības ir Partizānu gatvių sankryžoje, buvo atidengtas paminklas žuvusiems Latgalos partizanų pulko kariams „Sargybos partizanas“.
Daugiau informacijos šaltinių
Janis Skujins. Latgalos partizanų pulkas. Knyga: Latgalos išvadavimo 15-mečiui atminti. 1920-1935 m. Rēzekne, 1935, 32-33 p.; taip pat: http://www.periodika.lv/periodika2-viewer/view/index-dev.html#panel:pp|issue:/g_001_0307061306|straipsnis:DIVL259|puslapis:32|issueType:undefined
Latgalos partizanų pulkas. Vikipedija. https://lv.wikipedia.org/wiki/Latgales_partiz%C4%81nu_pulks
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Paminklas žuvusiems Latgalos partizanų pulko kariams 1919–1920 m.
Latvijos Nepriklausomybės karo (1918–1920 m.) metu Balvių krašte vietos gyventojų iniciatyva buvo suformuotas Balvių partizanų skyrius, kuris netrukus buvo pertvarkytas į Latgalos partizanų pulką.
Pulko paminklo idėja kilo dar 1927 m. 1933 m. buvęs Latgalos partizanų pulko kareivis ir akmenkalys Jānis Pilmanis savo lėšomis pastatė 5 metrų aukščio akmeninį paminklo postamentą. Patį bronzinį paminklą sukūrė menininkas Kārlis Jansons.
Paminklas, skirtas žuvusių pulko karių atminimui, buvo atidengtas 1938 m. rugpjūčio 14 d., dalyvaujant generolui Jāniui Balodžiui. Nors oficialus paminklo pavadinimas buvo „Sargybos partizanas“, netrukus žmonės paminklą ėmė vadinti tiesiog „Balva Stanislava“.
Latviją okupavus SSRS, 1941 m. pavasarį Abrenės apskrities vykdomojo komiteto sprendimu paminklas buvo nugriautas. Aukštas postamentas buvo nugriautas, tačiau pats bronzinis paminklas liko Balvų policijos kieme.
Vokiečių okupacijos metu paminklo postamentas nebuvo restauruotas, tačiau pats bronzinis paminklas buvo pastatytas ankstesnėje vietoje. Po antrojo sovietų okupantų sugrįžimo 1944 m. paminklas buvo visiškai sunaikintas.
Latvijai atgavus nepriklausomybę, Balvų gyventojai rinko aukas Latgalos partizanų paminklo restauravimui. 1993 m. lapkričio 11 d. Balvuose buvo atidengtas restauruotas paminklas, kurį sukūrė menininko Kārlio Jansono sūnus Andrejus Jansonas.
Prie paminklo pjedestalo galo pritvirtinta papildoma atminimo lenta su užrašu „Renovuota taip pat pagerbiant 1940–1954 m. Latgalos nacionalinės laisvės kovotojus“.
Ekspozicija „Šiaurės Latgala kovose už laisvę“ (Ziemeļlatgale brīvības cīņās)
Muziejus įsikūręs Balvų dvaro komplekse, buvusiame dva ro klėties pastate. Ekspozicija supažindina su Latvijos Nepriklausomybės kovų istorija iš Šiaurės Latgalos perspektyvos, pasakoja Latgalos partizanų pulko kūrimosi ir veiklos istoriją. Čia eks ponuojamos anksčiau niekur nepublikuotos nuotraukos ir dokumentų kopijos, įskaitant 1919 m. liepos 5 d. įsakymą dėl pulko suformavimo. Ypatingą ekspozicijos dalį sudaro 1919 m. liepos–spalio mėn. rusų kalba rašyti vidiniai pulko įsakymai. Jie atskleidžia šio vietinio karinio dalinio forma vimosi ypatumus – jame kartu kovojo latviai, latgaliai, ru sai ir žydai. Tik pulkui tapus visaverte Latvijos kariuomenės dalimi ir jį papildžius mobilizuotiems kariams iš kitų Latvijos regionų, vidiniai dokumentai pradėti rengti latvių kalba. Ekspozicijoje pasakojama apie Šiaurės Latgalos išvadavi mo operaciją. 1920 m. sausio 9–15 d. Latvijos kariuome nės Latgalos divizijos vykdytų mūšių metu buvo išlaisvintos Viliakos, Jaunlatgalės ir Karsavos apylinkės. Galima apžiū rėti su šia operacija susijusius eksponatus, įskaitant ir Lat galos partizanų pulko veiklą Karsavos išvadavimo metu.
Paminklas Jaškove Latvijos išsivadavimo kovoje žuvusiems kariams
Įsikūręs kairėje Viliakos–Vientulio kelio atkarpos (P35) pusėje, šalia Jaškovos kapinių koplyčios.
Paminklas Latvijos ir Estijos kariams, žuvusiems Nepriklausomybės kare.
Skulptoriaus Kārlio Zemdegos sukurtas paminklas 1920 m. Jaškove žuvusiems Išvadavimo kare kariams atminti pirmą kartą buvo atidengtas 1935 m. rugsėjo 22 d. Viliakos brolių kapinėse, įkurtose 1929 m.
Laisvės kova prieš Raudonąją armiją Viliakos krašte prasidėjo 1920 m. sausio 9 d., kai Latvijos armija ir Latgalos partizanų pulkas užpuolė miestą. Jose dalyvavo ir Estijos kareiviai. Viliaka buvo išlaisvinta sausio 9 d., tačiau kovos į rytus nuo jos tęsėsi dar kelias dienas. Tiek prieš, tiek po Viliakos išlaisvinimo žuvę kareiviai buvo laidojami įvairiose vietos gyventojams žinomose vietose. Latvijos valstybei stabilizuojantis, pradėta galvoti apie bendrų brolių kapinių įrengimą Viliakoje. Jau 1923 m. lapkričio 18 d., po iškilmingų pamaldų katalikų bažnyčioje, kurias vedė dekanas P. Apšinīkas, didelė procesija patraukė į naujai įkurtas brolių kapines ant kalvos, vadinamuosiuose Jaškove – visai netoli Viliakos. Netrukus buvo padėti paminklo pamatai ir pradėtos rinkti aukos paminklui. Žuvusių kareivių kapų identifikavimas užtruko, ir tik 1929 m. lapkričio 3 d. įvyko perlaidojimas būsimose brolijos kapinėse. Jose buvo palaidoti 31 Latvijos ir 14 Estijos kareivių, žuvusių Viliakos apylinkėse. 1935 m. paminklas buvo paruoštas ir iškilmingai pašventintas rugsėjo 22 d.
Iki karo Latvijos nepriklausomybės metais visi svarbūs nacionaliniai įvykiai Viljakos parapijoje buvo susiję su brolių kapais ir šiuo paminklu.
Paminklas buvo sunaikintas pokario sovietmečio metais, tačiau jo granito dalys, nors ir pažeistos, buvo išsaugotos. Paminklas buvo restauruotas 1990 m. lapkričio 11 d. – Lačplėsio dieną.
Paminklas „Vieningi dėl Latvijos“ (Vienoti Latvijai) arba Latgalos Mara
Rėzeknėje stovi paminklas „Vieningi dėl Latvijos“, žmonių vadinamas „Latgalos Mara“. Pagrindinė figūra – moteris su kryžiumi rankoje – simbolizuoja 1920 m. iš bolševikų valdžios išvaduotą Latgalą ir jos krikščionišką dvasią. Paminklo idėja gimė XX a. 3 deš. pabaigoje, ją inicijavo Lat galos visuomenės veikėjai. 1930 m. birželio 8 d. buvo pašven tintas pirmasis paminklo pamatų akmuo. 1934 m. birželį buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo Karlio Jansono projektas. 1939 m. rugsėjo 8 d. paminklas iškilmingai atidengtas. Pašven tinimo apeigoms vadovavo vyskupas Jazepas Rancanas. Sovietų okupacijos laikotarpiu, 1940 m. lapkritį paminklas buvo nugriautas. Bronzinės skulptūros sunaikinti nespėjo, todėl vokiečių okupacijos metais, 1943 m. rugpjūčio 22 d. paminklas buvo atstatytas. Grįžus sovietų okupacijai, iš pradžių buvo nupjautas kryžius, o 1950 m. paminklas visiškai sunaikintas. Jo vietoje buvo pastatytas Lenino paminklas, kuris buvo nu griautas iškart po Latvijos nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Atgimimo laikotarpiu, 1989 metais, kilo idėja atkurti istorinį paminklą „Vieningi dėl Latvijos“. Paminklą, remdamasis savo tėvo medžiaga ir nuotraukomis, atkūrė Karlio Jansono sūnus skulptorius Andrejus Jansonas kartu su Inta Folkmane. Atnau jintas paminklas buvo atidengtas 1992 m. rugpjūčio 13 d. per Pirmąjį pasaulinį latgalių susitikimą.
Žaliųjų partizanų atminimo akmuo
Įsikūręs Ērgliuose, Parko ir Saules gatvių kampe, netoli geležinkelio viaduko.
1919 m. gegužės 23 d. žalieji partizanai puolė bolševikų vežimų koloną Ērglių centre. Mūšis truko dvi valandas, partizanai paėmė į nelaisvę 78 arklius ir daug vežimų su šautuvais ir kitais daiktais. Mūšyje žuvo keturi partizanai, vienas buvo sužeistas. Iš viso regiono partizanų gretose kovojo 61 vyras, iš kurių žuvo šeši.
1939 m. gegužės 21 d. Ērglių kaime 121-asis Ērglių mažasis pulkas pastatė paminklinį akmenį toje vietoje, kur 1919 m. gegužės 23 d. žuvo Žalieji partizanai Jānis Andriksonas, Andrejus Bumbers, Kārlis Baņģieris ir Jānis Gūts.
Sovietų okupacijos metu Parko ir Saulės gatvių sankryžoje stovėjęs memorialas buvo nugriautas. Jis buvo restauruotas ir vėl pastatytas 1989 m. balandžio 22 d.
Viliakos muziejus
Viliakos muziejus įsikūręs dviejuose pastatuose – 1913 m. statytuose miestelio kultūros istorijai svarbiuose katalikų parapijos namuose ir buvusiame kapucinų vienuolyne, kurio rūsiai glaudžiai susiję su nacionalinių partizanų judėji mu Stompakuose ir sovietų čekistų veikla. Žmonės prisime na, kad šiuose rūsiuose buvo laikomi ir kankinami žmonės. Senajame muziejaus pastate įrengtos kelios ekspozicijos. Viena jų pristato 1920 m. laisvės kovas Šiaurės Latgaloje, Antrojo pasaulinio karo įvykius – žydų holokaustą Viliakoje ir informaciją apie sušaudytas šeimas. Daugiau apie kie kvieną šeimą galima sužinoti pagal gyvenamosios vietos adresą.
Ekspoziciją papildo informacija apie nacionali nių partizanų judėjimą Stompakuose – įvairūs eksponatai: nuotraukos, daiktai. Muziejaus lankytojai gali susipažinti su karinio paveldo vietomis Viliakoje ir jos aplinkinėse vie tovėse, pavyzdžiui, kovotojų už Laisvę paminklu Jaškove, kuris sovietmečiu buvo nugriautas ir atstatytas 1990 m., stela, skirta Lačplėsio karo ordinu apdovanotiesiems. Mu ziejaus ekspozicijoje girdisi Antrojo pasaulinio karo lėktuvo garsas, kaip priminimas apie netoli Viliakos buvo vokiečių aerodromas „Luftwaffe“. Muziejuje galima susipažinti su prisiminimais apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Viliakoje ir gauti informacijos apie vokiečių karo belaisvių stovyklą Račuose.
Susijusi istorija
Šiaurės Latgalos išvadavimas iš bolševikų
1918 m. gruodžio 1 d. Raudonosios armijos daliniai, paremti Raudonųjų šaulių daliniais, įsiveržė į Latvijos teritoriją. Siekdami apsaugoti savo namus, šeimas, gimtuosius rajonus, pabėgti nuo siaubo, Balvi apylinkių vyrai griebėsi ginklo ir ėjo į miškus, pradėjo kurtis pirmosios „žaliosios“ grupės. 1919 m. pavasarį, kai buvo paskelbta mobilizacija, daugybei Balvų apylinkių vyrų kovoti sovietinėje Latvijos armijoje atrodė nepriimtini ir jie prisijungė prie „žaliųjų“ grupuočių. Susikūrė Balvų, Silakrogo, Rugėjų, Teterių-Dūrupės ir Liepnos grupės. „Žaliųjų“ grupių veikla Balvių apylinkėse suaktyvėjo 1919 metų kovo mėnesį.