Šiaulių getas II WW2
Iki Antrojo pasaulinio karo Šiauliuose gyveno daugiau kaip 8500 žydų. SSRS-Vokietijos karo pradžioje apie 1000 jų spėjo pasitraukti į Rytus, tačiau mieste vis tiek liko apie 14 000 žydų, įskaitant pabėgėlius iš Lenkijos, Klaipėdos krašto ir pietinės Lietuvos miestų bei miestelių.
Vokiečių kariuomenei 1941 m. birželio 26 d. užėmus Šiaulius, mieste įsikūrė įvairios nacių institucijos: 819-oji karo lauko komendantūra, slaptoji karo lauko policija, A operatyvinės grupės 2-ojo operatyvinio būrio padalinys, 65-ojo vokiečių policijos bataliono trečioji kuopa ir kiti daliniai. Žydų persekiojimui ir žudynėms vadovavo SS hauptšarfiureris Werneris Gottschalkas.
Pirmoji represijų banga truko nuo birželio 27 d. iki liepos 5 d., kai buvo suimta daugiau nei 1000 visuomenėje išsiskiriančių žydų. Pirmosios masinės žudynės įvyko birželio 29 d. Luponių miške prie Kužių, kur vasaros metu buvo nužudyti keli tūkstančiai žmonių. Vėliau žudynės vyko ir prie Pročiūnų kaimo.
Okupacinė valdžia įvedė griežtus žydus diskriminuojančius potvarkius: jiems buvo uždrausta iškelti Lietuvos vėliavas, turėti radijo aparatus, naudotis kitų tautybių asmenų darbu. Nuo liepos 20 d. žydai privalėjo nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę ir galėjo vaikščioti gatvėmis tik nuo 6 iki 20 valandos.
Geto steigimą organizavo Šiaulių miesto burmistro pavaduotojas Antanas Stankus. 1941 m. rugpjūčio 15 d. 4-5 tūkstančiai žydų buvo apgyvendinti dviejuose getuose: Kaukazo priemiestyje ir Trakų-Ežero gatvių rajone. Getų vidaus gyvenimą tvarkė Žydų taryba (Judenrat), vadovaujama Mendelio Leibavičiaus. Taryba rūpinosi maitinimu, sanitarija, darbo jėgos paskirstymu ir kitais kasdieniais reikalais.
1941 m. rugsėjo pradžioje vyko naujos masinės žudynės prie Bubių kaimo ir Gubernijos miške, kur buvo nužudyta apie 1500 žmonių. Po šių žudynių iki 1943 m. gete buvo santykinai ramesnis laikotarpis. 1942 m. pabaigoje inžinierius Joselis Leibavičius įkūrė slaptą savigynos organizaciją, kuri, nors ir kaupė ginklus, ginkluotų akcijų nevykdė. Pogrindis leido slaptus laikraštėlius "Masada", "Hatechija" ir "Mimamakim".
Svarbią pagalbą geto gyventojams teikė Venclauskų šeima, kuri slėpė žydų vaikus ir įsteigė dirbtuves moterims. Geto išlikimui ypač svarbus buvo Frenkelio odos ir avalynės fabrikas, kuriame dirbo dauguma kalinių.
1943 m. rugsėjį getas tapo SS pavaldžia koncentracijos stovykla. Buvo įsteigtos šalutinės stovyklos Zoknių aerodrome, Linkaičių ginklų dirbtuvėse, Pavenčių cukraus fabrike ir kitur. 1943 m. lapkričio 5 d. įvykdyta žiauri "akcija" - 570 vaikų ir 260 senelių buvo išvežti į Osvencimo koncentracijos stovyklą.
Artėjant frontui, 1944 m. liepos mėnesį getas buvo galutinai likviduotas. Per kelis etapus visi kaliniai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš kur vyrai buvo perkelti į Dachau. 1945 m. balandžio-gegužės mėnesiais koncentracijos stovyklas išlaisvino sąjungininkų kariai. Iš daugiau nei 8000 Šiaulių žydų Holokaustą išgyveno tik 350-500 žmonių.
Daugiau informacijos šaltinių
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Pasaulio tautų teisuolių skveras (paminklas)
2021 m. spalio 22 d. Šiauliuose, Ežero ir Vilniaus gatvių sankirtoje buvo atidarytas Pasaulio Tautų Teisuolių skveras. Tai pirmasis paminklas Pasaulio Tautų Teisuoliams Lietuvoje. Paminklo autorius – iš Šiaulių kilęs dizaineris Adas Toleikis, o iniciatorius Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.
Sukurtame monumente „Jungtis“ iškaltos Šiaulių apskrities Pasaulio Tautų Teisuolių pavardės, įamžinančios 148 žydų gelbėtojus, o meniniai akcentai žymi Šiaulių getų vartų vietas. Šiaulių mieste buvo įsteigti du getai: vadinamajame Kaukazo kvartale ir Ežero–Trakų g. kvartale. Į pirmąjį getą buvo siunčiami fiziškai stiprūs ir darbui tinkami asmenys, į antrąjį – specialistai (gydytojai, mechanikai ir kiti). Getas Šiauliuose buvo įsteigtas 1941 m. vasarą Šiaulių miesto karo komendanto nurodymu, o likviduotas 1944 m., nacistinei Vokietijai traukiantis ir likusius žydus pervežus į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Getuose buvo įkalinta daugiau kaip 5950 žydų. Tarpukariu Šiauliuose gyveno apie 6500–8000 žydų, dalis jų savo noru pasitraukė į Rusijos gilumą, o po holokausto liko vos apie 350–500 žydų kilmės gyventojų.
Venclauskių namai-muziejus
Venclauskių namai-muziejus – Šiaulių mieste esantis, išskirtinis tarpukario istorizmo architektūros gyvenamasis namas. Pastatas, pramintas Baltaisiais rūmais, buvo pastatytas 1926 m. buvusiose Šiaulių priemiesčio žemėse Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių šeimai. Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai - lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo veikėjai, pagarsėję ir kaip daugybės pamestinukų, našlaičių globėjai.
II pasaulinio karo metais Stanislava Venclauskienė su dukterimis Danute ir Gražbyle pagarsėjo kaip žydų gelbėtojos. Nepaisant to, kad karo metais jų name įsikūrė vokiečių komendantūra, jos padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams, slėpė juos namuose. Danutė Venclauskaitė turėjo leidimą patekti į Šiaulių getą, ten lankydamasi, slapta atnešdama maisto ir vaistų. Visos trys moterys yra gavusios Pasaulio tautų teisuolių titulus bei apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės šeimos namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pastate 2019 m. po rekonstrukcijos įkurtas Venclauskių namai-muziejus. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje pasakojama Venclauskių šeimos istorija, o pusrūsio patalpos yra skirtos Holokausto ir žydų gelbėjimo temoms.
Šiaulių istorijos muziejus
Šiaulių istorijos muziejus stovi Aušros alėjoje, Šiaulių miesto centrinėje dalyje. Muziejus duris po rekonstrukcijos atvėrė 2022 m. Jis yra įkurtas istoriniame „Aušros“ muziejaus pastate, pastatytame 1932 metais pagal vietos architekto Vlado Bitės projektą. Iš pradžių pastate veikė mokykla, o 1933 metais jo dalis buvo atiduota muziejui.
Šiandien Šiaulių istorijos muziejuje susitinka naujausios technologijos ir tradicinė muziejininkystė, veikia moderni atvirų saugyklų ekspozicija, pristatoma Šiaulių miesto istorija nuo pirmųjų žinių apie vietovę iki nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo 1918 metais.
Dalis ekspozicijos skirta karo tematikai. Pirmo aukšto salėje pateikiamas atkuriamosios dokumentikos filmas apie Šiaulių žemėje vykusį Saulės mūšį, pateikiami eksponatai (daiktai, dokumentai, nuotraukos), susieti su Pirmuoju pasauliniu karu, mat jo metu miestas buvo stipriai nuniokotas, nukentėjo tiek gyventojai, tiek infrastruktūra. Ekspozicijoje pristatomos ir kovos su bermontininkais, 1919 m. užėmusiais miestą, siautėjusiais ir plėšusiais namus.
Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicijų turinį išplečia edukacinės erdvės bei lauko ekspozicija. Daugiafunkcei muziejinei veiklai vykdyti skirta ir parodų-renginių salė.
Susijusi istorija
Lietuviai gelbėtojai - Miriam Javnaitės-Voronovos išgyvenimo istorija
Antrojo pasaulinio karo metais Miriam Javnaitė-Voronova išgyveno Holokaustą dėka daugelio lietuvių, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, slėpė, maitino ir globojo persekiojamus žydus.