Lietuvos gyventojų trėmimai
II WW2, IV Sovietų okupacija
Lietuvos gyventojų trėmimai (1940-1953) - viena tragiškiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos dalių, kai sovietų režimas vykdė sistemingą lietuvių tautos naikinimo politiką. Šie trėmimai, suplanuoti Josifo Stalino, buvo dalis platesnės sovietų represijų politikos, kuri palietė visas po Molotovo-Ribentropo pakto okupuotas teritorijas: Baltijos valstybes, Vakarų Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją ir dalį Lenkijos.
Trėmimų istorija prasidėjo 1939 m. spalį, kai iš sovietų okupuoto Vilniaus krašto buvo ištremta apie 25 000 žmonių, daugiausia lenkų ir žydų. 1940 m., įsteigus NKVD ir saugumo institucijas Lietuvoje, prasidėjo sistemingi gyventojų trėmimai. Sovietų valdžia sudarė vadinamųjų "antisovietinių elementų" sąrašus, į kuriuos pateko 63 kategorijų asmenys: buvę valstybės tarnautojai, karininkai, mokytojai, ūkininkai ir kiti inteligentijos atstovai.
Pirmasis masinis trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios naktį. Žmonės buvo žadinami iš miego, jiems duodama vos kelios valandos pasiruošti kelionei. Trėmimus vykdė specialiai iš Maskvos atsiųsti NKVD pareigūnai, padedami Raudonosios armijos karių ir vietinių komunistų aktyvistų. Tremtiniai dažnai būdavo apiplėšiami, užgauliojami, vyrai atskirti nuo šeimų ir išsiunčiami į lagerius. Per šį trėmimą išvežta 17 600 žmonių, iš kurių 71,6% buvo lietuviai, 12,5% žydai, 11% lenkai.
Kelionės į tremtį sąlygos buvo nežmoniškos. Žmonės buvo gabenami gyvuliniuose vagonuose 3-4 savaites. Vagonuose buvo įrengtos medinės narų lentynos žmonėms gulėti, viduryje – skylė gamtiniams reikalams. Vagonai buvo perpildyti, trūko oro, vandens, medicininės pagalbos. Maistą gaudavo tik kartą per dieną. Dauguma keliavo su vasariniais rūbais, nes neturėjo laiko ar galimybių pasiimti šiltesnių. Silpnesni tremtiniai - seneliai, vaikai, ligoniai – dažnai mirdavo kelionėje.
Tremtiniai buvo išskirstyti po įvairias Sibiro vietoves: Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Irkutsko, Tomsko, Sverdlovsko sritis, Buriatijos-Mongolijos respubliką. Ypač sunkios sąlygos buvo Jakutijoje, už poliarinio rato, kur tremtiniai buvo priversti žvejoti Laptevų jūroje. Daugelis jų žuvo pirmąją žiemą nuo bado ir šalčio.
Kasdienybė tremtyje buvo kupina išbandymų. Pirmieji tremtiniai dažnai turėjo patys statytis žemines ar barakus. Gyveno susispaudę, po kelias šeimas viename kambaryje, kur žiemą temperatūra nukrisdavo iki -50°C. Tremtiniai dirbo miško kirtavietėse, kasyklose, statybose, kolūkiuose. Darbo normos buvo nepakeliamos, už jų neįvykdymą mažindavo ir taip menką maisto davinį, kurį sudarė daugiausia duona ir sriuba. Išgyvenimui padėjo miško gėrybės - uogos, grybai, žvejyba.
Tremtinių vaikai dažnai negalėjo lankyti mokyklos dėl kalbos barjero ir diskriminacijos, tačiau lietuviai stengėsi mokyti juos gimtosios kalbos, istorijos, palaikyti tautinę tapatybę. Nepaisant sunkumų, tremtiniai organizavo slaptus lietuviškus renginius, šventes, giedojo giesmes, kūrė chorus.
Po karo trėmimai tęsėsi dar intensyviau. 1948 m. gegužės 22-23 d. per operaciją "Vesna" ištremta 40 002 žmonės, 1949 m. kovo 25-28 d. operacijos "Priboj" metu - 28 981 žmogus, o 1951 m. spalio 2-3 d. per operaciją "Osen" - dar 16 150 žmonių. Trėmimai buvo vykdomi siekiant palaužti pasipriešinimą sovietų valdžiai ir paspartinti kolektyvizaciją.
Grįžimas į Lietuvą prasidėjo po Stalino mirties 1953 m., tačiau tai buvo naujas išbandymų etapas. Grįžusieji neturėjo teisės apsigyventi savo namuose, kurie dažnai jau buvo užimti sovietų pareigūnų. Jiems buvo draudžiama registruotis didžiuosiuose miestuose, sunku buvo gauti darbą, ypač pagal specialybę. Tremtinių vaikai susidūrė su diskriminacija mokyklose ir stojant į aukštąsias mokyklas. KGB sekė grįžusius tremtinius, jie buvo laikomi "nepatikimais elementais".
Iš viso 1940-1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 132 000 žmonių, iš kurių 70% sudarė moterys ir vaikai. Tremtyje mirė apie 28 000 žmonių. Pagal Lavrentijaus Berijos - TSRS NKVD veikėjo, vidaus reikalų liaudies komisaro, vieno pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių duomenis, bendras represuotų lietuvių skaičius siekė 220 000 - kas dešimtą Lietuvos gyventoją. Iki 1970 m. į Lietuvą sugrįžo tik apie 60 000 tremtinių, o apie 50 000 negalėjo grįžti arba grįžo labai vėlai.
1988 m. tremtiniai buvo oficialiai reabilituoti, o 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jiems buvo suteiktos socialinės garantijos ir teisė į kompensacijas. Birželio 14-oji tapo Gedulo ir vilties diena. Tačiau Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, niekada oficialiai neatsiprašė už trėmimus ir jų padarinius lietuvių tautai.
Tremtinių patirtys ir išgyvenimai tapo svarbiu lietuvių tautos istorinės atminties elementu, perduodamu iš kartos į kartą per prisiminimus, dienoraščius, laiškus ir liudijimus. Trėmimai ne tik fiziškai sunaikino didelę dalį tautos, bet ir sužalojo tradicinę socialinę struktūrą, šeimos ryšius bei kultūrinį paveldą. Tai buvo sisteminga genocido politika, kurios pasekmės jaučiamos iki šių dienų.
Daugiau informacijos šaltinių
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Plungės geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis Plungėje buvo pastatyta, tiesiant liniją Telšiai-Kretinga, kurios statybą vykdė danų firma „Höjgaard&Schult“. Stoties statyba prasidėjo 1930 m., pagrindiniai darbai sutapo su didžiuoju 1931 m. Plungės gaisru, kuris visgi nesustabdė proceso. Stoties atidarymas įvyko 1932 m. spalio 29 d.
Plungės geležinkelio stotis buvo pastatyta pagal tipinį projektą, analogiška stotis stovi Telšių mieste. Architektūroje tarp vieno aukštų šoninių sparnai išsiskyria dviejų aukštų centrinė dalis su vestibiuliu viduje, o išskirtiniu estetiniu elementu tapo stogo parapeto ažurinis dekoras, kuris šiuo momentu yra rekonstruotas.
Tarpukario metais mieste buvo populiarus Plungės įgulos karių orkestras, kuris išvykstančius atsargos karius namo iš naujosios stoties išlydėdavo su muzika. Užfiksuota, kad 1938 m. rugsėjo 18 d. iš lauko pratybų grįžusius karius Plungės geležinkelio stotyje iškilmingai pasitiko gimnazistai ir pradžios mokyklos mokiniai, mokytojai ir kiti miestiečiai.
Šaltojo karo metais Plungės geležinkelio stotis tapo svarbi ir karinėje pramonėje. 1960-78 m. laikotarpiu, Šateikių ir Plokštinės miškuose veikė Šateikių antžeminė ir Plokštinės požeminė termobranduolinių raketų paleidimo bazės. Tiek jų statybų metu, tiek vėliau, veiklos vykdymo laikotarpiu, statybinės medžiagos, ginkluotė ir visa kita buvo gabenama traukiniais į Plungės ir Šateikių geležinkelio stotis.
Sovietų okupacinei valdžiai vykdant masinius gyventojų trėmimus į lagerius, 1941-1952 m. nemažai jų buvo ištremta ir iš Plungės geležinkelio stoties, apie ką byloja keleivių rūmų pastato sienoje įrengta atminimo lenta. Lenta atidengta 1991 m. birželio 14 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Plungės grupės ir Lietuvos šaulių sąjungos Plungės kuopos narių rūpesčiu.
Mažeikių geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis įsikūrusi Mažeikių miesto centrinėje dalyje, todėl tapo miestodaros ašimi. Pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. prie naujai nutiestos Liepojos-Romnų geležinkelio linijos. 1876 m. pastatyti keleivių rūmai tapo pirmuoju mūriniu pastatu, aplink kurį palaipsniui susiformavo miestas. Po kelių metų Mažeikiai (tuo metu pavadinti Muravjovo miestu) buvo sujungti su Ryga.
Iki 1918 m. stotis, kaip ir Mažeikių miestas, buvo vadinama „koriku" praminto ir 1863-1864 m. sukilimo malšinimu pagarsėjusio Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo vardu. Stotyje lankėsi daug istorinių asmenybių: Pirmojo pasaulinio karo metais stoties restorane pietavo Kaizerinės Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, čia bermontininkų vadas pulkininkas Bermontas-Avalovas buvo pakeltas į generolus, o 1927 m. stotyje lankėsi Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Prie stoties vyko Lietuvos laisvės gynėjų susirėmimai su Mažeikių kuopa ir Raudonaisiais latvių šauliais, veikusiais Raudonosios armijos pusėje.
1941 m. ir pokaryje iš stoties buvo tremiami Mažeikių krašto gyventojai. Tarp jų buvo ir keturmetė Bronė Liaudinaitė-Tautvydienė (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus pirmininkė) su šeima ir daugelis kitų šeimų.
Šiandien stotis neprarado pirminės paskirties, prie jos sienos pritvirtinta atminimo lenta, primenanti 1941 m. ir pokario trėmimus į Rusijos gilumą. Kasmet birželio 14 d. prie stoties minima Gedulo ir vilties diena.
Trėmimų traukinio vagonas
Netoli Radviliškio traukinių stoties yra pastatytas atkurtas trėmimų traukinio vagonas, primenantis tragišką istorijos puslapį, kai 1941-1952 m. okupacinė Sovietų valdžia masiškai deportavo Lietuvos Respublikos gyventojus į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Vien iš Radviliškio miesto buvo ištremta daugiau, nei 3000 gyventojų.
Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 500 žmonių. 1941 m. birželio 14-ąją – pirmąją masinių trėmimų Lietuvoje – dieną į trėmimo traukinių vagonus pradėti „talpinti“ Radviliškio miesto ir apylinkių gyventojai.
2012 m. vagoną, tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Radviliškio rajono savivaldybei neatlygintinai perdavė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Autentiškas trėmimų vagonas buvo parvežtas iš Kauno, kruopščiai atkurtas geležinkelininkų, dabar jame veikia nedidelė ekspozicija.
Susijusi istorija
Mokytojos Rimtautės kelias į Sibirą
Praėjus vos dviem mėnesiams po vestuvių, mokytoja Rimtautė Jakaitienė kartu su vyru ir jo tėvais buvo ištremta į Sibirą. Be teismo, be kaltinimų - tiesiog už tai, kad buvo šeima.
Devynmetės kelionė į tremtį
Rašytoja Regina Guntulytė-Rutkauskienė, ištremta būdama devynerių metų, prisimena 1941 m. birželio 14-osios trėmimą, kai su šeima buvo išvežta į Sibirą. Jos pasakojimas atskleidžia ne tik fizinį, bet ir emocinį tremties skausmą, kuris lydėjo net ir grįžus į Lietuvą.