Vladas Montvydas-Žemaitis
III Nacionaliniai partizanai

Vladas Montvydas (slapyvardžiai Žemaitis, Etmonas, Algimantas, Dėdė) gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Varnių valsčiuje, Telšių apskrityje. Jo tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, Vladas išmoko staliaus amato. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje 1934 m. baigė puskarininkių mokyklą ir tapo viršila. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys ir šaulių būrio vadas. 1938 m. vedė septyniolikmetę ūkininkės dukrą Bronislavą Ralytę ir tapo 20 ha ūkio šeimininku. Montvydas sugebėjo pakelti apleistą ūkį - išvystė bričkučių gamybą, įsigijo javų kūlimo technikos ir arkliais sukamą grūdų malūną. Ant namo stogo įrengė vėjo generatorių elektrai gaminti, užveisė naują soda.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, V. Montvydas pasirinko ginti tėvynę. 1944 m. pradžioje Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Jo namuose buvo priimamos priesaikos ir slapčia vežami ginklai. 1944 m. liepos mėnesį su bendražygiu Stasiu Beniuliu iškeliavo į Platelių miškus mokyti jaunuolių. Montvydas įrengė tris pirmąsias partizanų slėptuves, dėl to 1944 m. Kūčių vakarą sovietinė valdžia sudegino jo sodybą. Žmona ir penki mažamečiai vaikai liko be pastogės, juos glaudė giminaičiai ir Žemaitijos kaimų valstiečiai.

Nuo 1945 m. rugpjūčio Montvydas priklausė Šatrijos rinktinei, 1947 m. buvo paskirtas jos vadu. 1948 m. žiemą su Žemaičių apygardos vadu A. Milaševičiumi atkūrė apygardos štabą, tapo jo viršininku, o nuo 1948 m. birželio – apygardos vadu. Šiose pareigose išbuvo ilgiausiai iš visų Lietuvos partizanų apygardų vadų – 5 metus ir 3 mėnesius. Buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų tarybos narys.

V. Montvydas daug dėmesio skyrė partizanų spaudai. Jo rūpesčiu Žemaičių apygardoje buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“ (1951-1952) ir „Laisvės balsas“ (1945-1953). 1952 m. net 1000 egzempliorių tiražu buvo išleistas eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“.

1951 m. Montvydo žmona buvo suimta ir įkalinta Kazachijoje, Džeskazgane. 1953 m. rugpjūčio 23 d., išduotas Šilalės rajono gyventojo, Vladas Montvydas žuvo kartu su adjutantu B. Alūza-Bedaliu Reistrų kaime prie Sietuvos upelio, netoli Lūksto ežero. Po dviejų valandų susišaudymo su vidaus kariuomenės kareiviais ir stribais, manoma, abu nusišovė. Jų kūnai buvo išniekinti Varnių stribų būstinės kieme.

Po mirties V. Montvydui suteikti aukšti apdovanojimai: 1997 m. – Kario savanorio statusas, 1998 m. – pulkininko laipsnis, 1999 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius. 1994 m. Kaltinėnų apylinkėse buvo rastas bidonas su V. Montvydo-Žemaičio archyvu, kuris dabar saugomas Lietuvos ypatingajame archyve.