„Taiga“ tremtyje – žurnalistika prieš režimą
Vytenis Rimkus menininkas, kuris už Sibiro tremtyje leistą laikraštį „Taiga“ buvo nuteistas mirties bausme, bet likimas jam leido išgyventi ir sugrįžti į Lietuvą. Tai pasakojimas apie dvasios stiprybę, kūrybos galią ir neištrinamą tautinę tapatybę net gūdžiausioje tremtyje.
„Tremtis. Pirmoji tremties vasara. Mūsų visa šeima buvo ištremta. Mano klasės draugas Juozas Balčiūnas taip pat ten atsidūrė. Mes buvome abiturientai tuo metu – mums buvo 19 metų. Mano draugas dar net metais buvo vyresnis. Abiturientai – be teisių, be turto kažkur miške... Kažkaip susitikome, pasikalbėjome tarpusavyje, kaip kuriam sekasi. Ir pagalvojome, gal ir mes čionais ką nors galime nuveikti?.. Kad žmonėms linksmiau, įdomiau būtų – nusprendėme, kad reikėtų kokių anekdotų, pasakų parašyti. Toje gyvenvietėje buvo daug ištremtų šeimų, vaikų. Visokių žmonių ten būta. Iš viso išleidom 5 laikraščio numerius“.
Vytenis Rimkus gimė ir mokėsi Šiauliuose. 1949 m. kartu su visa šeima buvo ištremtas į Irkutsko sritį (Sibiras), būdamas 19 metų. Tremtyje aktyviai įsitraukė į savarankišką kultūrinę veiklą – kartu su klasės draugu Juozu Balčiūnu leido pogrindinį ranka rašytą laikraštį „Taiga“. Buvo išleisti penki vienetiniai numeriai, kuriuose buvo skelbiami anekdotai, pasakos, iliustracijos ir eilėraščiai. Rimkus daugumą tekstų ir piešinių kūrė pats. Laikraštis buvo platinamas tarp tremtinių – daugiausia jaunimo ir šeimų.
Ši veikla buvo vertinama kaip antisovietinė propaganda. 1951 m. sovietų saugumo struktūros atliko kratą, kurios metu buvo paimti laikraščių originalai ir kiti kūrybiniai darbai. Remiantis šiais įkalčiais, Rimkus buvo suimtas, tardytas ir Rytų Sibiro geležinkelio teismo nuteistas mirties bausme. Bausmė vėliau buvo pakeista į 25 metus laisvės atėmimo. Lageryje Rimkus praleido penkerius metus, iš jų dalį – po Stalino mirties – amnestijos pagrindu. 1958 m. Vytenis Rimkus grįžo į Lietuvą.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Šiaulių geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis įsikūrusi Šiauliuose.
1871 m. rugsėjo 4 d. atidaryta trečios klasės stotis, priklausanti Liepojos-Romnų geležinkelio linijai. Šiauliai tapo svarbiu geležinkelio mazgu. Per abu pasaulinius karus stoties pagrindinis pastatas – keleivių rūmai buvo apgadinti ir kelis kartus rekonstruoti: 1923 m. atliktas kapitalinis remontas, 1930-1931 m. rūmai išplėsti ir pertvarkyti. 1935 m. Šiaulių geležinkelio stočiai buvo suteikta I klasės stoties kategorija. Po Antrojo pasaulinio karo stotis vėl rekonstruota. Sovietmečiu 1971 m. rugsėjo 4 d. joje atidarytas geležinkelio muziejus. Stotis tapo SSRS vykdomų represijų prieš Lietuvos gyventojus liudininke: 1941 m. birželio 14-18 d. trėmimų metu iš Šiaulių buvo ištremta 351 šeima ir pavieniai asmenys, trėmimai tęsėsi ir 1945-1953 m.
Šiandien stotis tebeveikia, ant jos pastato sienos 1996 m. atidengta atminimo lenta tremtiniams (po 2010 m. atnaujinta).