Devynmetės kelionė į tremtį
Rašytoja Regina Guntulytė-Rutkauskienė, ištremta būdama devynerių metų, prisimena 1941 m. birželio 14-osios trėmimą, kai su šeima buvo išvežta į Sibirą. Jos pasakojimas atskleidžia ne tik fizinį, bet ir emocinį tremties skausmą, kuris lydėjo net ir grįžus į Lietuvą.
"Daužymas į duris ir langus prikėlė. Mama raudojo, mažai ką padėjo ruoštis. Tėvelis ramino ją, o man davė nurodymus, ką atnešti", - pradeda savo pasakojimą Regina. Vaikystės skausmas atsispindi jos žodžiuose: "Nelabai supratau, nors buvo gana aiškiai pasakyta, kad dabar pas baltas meškas važiuosim. Ir paskui baisiai gailėjausi, kad aš savo vienintelės lėlės nepasiėmiau, kurią turėjau. Pamiršau tiesiog."
Lemtingą akimirką Padustėlių sankryžoje Regina vos nebuvo atskirta nuo šeimos. Ji prisimena: "Kaimynė, viena Padustėlio gyventoja, gerai pažįstama Vainienė Stefanija su tėvais pakalbėjo ir priėjusi prie manęs sako, einam, vaikeliuk, ką tu čia. Ir ji mane už rankos ir vedėsi. Bet jau kai pradėjom tolti nuo tėvų, aš atsigręžiau ir galvoju, ką aš dabar darau. Ir aš tik ištraukiau ranką ir bėgti atgal šaukdama, kad aš niekur, tik su jumis kartu."
Kelionė į tremtį buvo kupina pažeminimo: "Prisimenu, kai iš vagoną jau atidarydavo už Uralo ir išleisdavo gamtiniam reikalui. Tai išsirikiuoja moterys ir vyrai, vieni nuo kitų nusigręžia ir... O kareiviai aplinkui sustoja ir dar su komentarais."
Net ir bandymas dainuoti buvo užgniaužtas: "Vagone uždainavus 'Leiskit į tėvynę', atbėgę kareiviai ėmė daužyti duris, kad jie nutiltų."
"Mums sakė, kad čia jau visam gyvenimui ir net negalvokit, kad kažkada grįšit. Bet tėveliai, mano nuomone, vis galvojo, kad tikrai grįšim. Kada nors, jeigu ne jie, tai nors aš", - prisimena rašytoja. Nors šeimai pavyko grįžti į Lietuvą, Regina dar daugiau nei dešimtmetį turėjo kentėti replikos apie tai, kaip "tokiems" iš viso leista grįžti gyventi.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Trėmimų traukinio vagonas
Netoli Radviliškio traukinių stoties yra pastatytas atkurtas trėmimų traukinio vagonas, primenantis tragišką istorijos puslapį, kai 1941-1952 m. okupacinė Sovietų valdžia masiškai deportavo Lietuvos Respublikos gyventojus į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Vien iš Radviliškio miesto buvo ištremta daugiau, nei 3000 gyventojų.
Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 500 žmonių. 1941 m. birželio 14-ąją – pirmąją masinių trėmimų Lietuvoje – dieną į trėmimo traukinių vagonus pradėti „talpinti“ Radviliškio miesto ir apylinkių gyventojai.
2012 m. vagoną, tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Radviliškio rajono savivaldybei neatlygintinai perdavė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Autentiškas trėmimų vagonas buvo parvežtas iš Kauno, kruopščiai atkurtas geležinkelininkų, dabar jame veikia nedidelė ekspozicija.
Plungės geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis Plungėje buvo pastatyta, tiesiant liniją Telšiai-Kretinga, kurios statybą vykdė danų firma „Höjgaard&Schult“. Stoties statyba prasidėjo 1930 m., pagrindiniai darbai sutapo su didžiuoju 1931 m. Plungės gaisru, kuris visgi nesustabdė proceso. Stoties atidarymas įvyko 1932 m. spalio 29 d.
Plungės geležinkelio stotis buvo pastatyta pagal tipinį projektą, analogiška stotis stovi Telšių mieste. Architektūroje tarp vieno aukštų šoninių sparnai išsiskyria dviejų aukštų centrinė dalis su vestibiuliu viduje, o išskirtiniu estetiniu elementu tapo stogo parapeto ažurinis dekoras, kuris šiuo momentu yra rekonstruotas.
Tarpukario metais mieste buvo populiarus Plungės įgulos karių orkestras, kuris išvykstančius atsargos karius namo iš naujosios stoties išlydėdavo su muzika. Užfiksuota, kad 1938 m. rugsėjo 18 d. iš lauko pratybų grįžusius karius Plungės geležinkelio stotyje iškilmingai pasitiko gimnazistai ir pradžios mokyklos mokiniai, mokytojai ir kiti miestiečiai.
Šaltojo karo metais Plungės geležinkelio stotis tapo svarbi ir karinėje pramonėje. 1960-78 m. laikotarpiu, Šateikių ir Plokštinės miškuose veikė Šateikių antžeminė ir Plokštinės požeminė termobranduolinių raketų paleidimo bazės. Tiek jų statybų metu, tiek vėliau, veiklos vykdymo laikotarpiu, statybinės medžiagos, ginkluotė ir visa kita buvo gabenama traukiniais į Plungės ir Šateikių geležinkelio stotis.
Sovietų okupacinei valdžiai vykdant masinius gyventojų trėmimus į lagerius, 1941-1952 m. nemažai jų buvo ištremta ir iš Plungės geležinkelio stoties, apie ką byloja keleivių rūmų pastato sienoje įrengta atminimo lenta. Lenta atidengta 1991 m. birželio 14 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Plungės grupės ir Lietuvos šaulių sąjungos Plungės kuopos narių rūpesčiu.
Mažeikių geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis įsikūrusi Mažeikių miesto centrinėje dalyje, todėl tapo miestodaros ašimi. Pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. prie naujai nutiestos Liepojos-Romnų geležinkelio linijos. 1876 m. pastatyti keleivių rūmai tapo pirmuoju mūriniu pastatu, aplink kurį palaipsniui susiformavo miestas. Po kelių metų Mažeikiai (tuo metu pavadinti Muravjovo miestu) buvo sujungti su Ryga.
Iki 1918 m. stotis, kaip ir Mažeikių miestas, buvo vadinama „koriku" praminto ir 1863-1864 m. sukilimo malšinimu pagarsėjusio Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo vardu. Stotyje lankėsi daug istorinių asmenybių: Pirmojo pasaulinio karo metais stoties restorane pietavo Kaizerinės Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, čia bermontininkų vadas pulkininkas Bermontas-Avalovas buvo pakeltas į generolus, o 1927 m. stotyje lankėsi Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Prie stoties vyko Lietuvos laisvės gynėjų susirėmimai su Mažeikių kuopa ir Raudonaisiais latvių šauliais, veikusiais Raudonosios armijos pusėje.
1941 m. ir pokaryje iš stoties buvo tremiami Mažeikių krašto gyventojai. Tarp jų buvo ir keturmetė Bronė Liaudinaitė-Tautvydienė (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus pirmininkė) su šeima ir daugelis kitų šeimų.
Šiandien stotis neprarado pirminės paskirties, prie jos sienos pritvirtinta atminimo lenta, primenanti 1941 m. ir pokario trėmimus į Rusijos gilumą. Kasmet birželio 14 d. prie stoties minima Gedulo ir vilties diena.
