Ilūkstės partizanų pulko žygis

Savo kovos karjerą prieš bolševikus pradėjau 1943 m. Latvijos legiono gretose. 1944 m. baigiau instruktorių mokyklą Liublianoje, Jugoslavijoje. 1944 m. liepą grįžau į Jelgavos apskritį, Lielaucę, kur buvau paskirtas į rekrutų mokymo batalioną. Prasidėjus Rusijos puolimui prieš Jelgavą, visi dalyvavome mūšiuose gindami Jelgavą. Po to daugelis mūsų atsidūrėme priešo užnugaryje. Slapta grįžau į savo gimtuosius namus Rubenės parapijoje, Ilūkstės apskrityje.

Iš pradžių dezertyrai gyveno savo namuose, slėpdamiesi tik tada, kai pasirodydavo kuris nors iš raudonųjų šnipų. Tie vyrai, kurių namai buvo atviri, nuėjo į didįjį mišką ir pradėjo burtis į partizanų grupes.

Pamažu pradėjome vienas kitą atpažinti. Artėjo žiema. Įrengėme bunkerius 10–15 žmonių partizanų grupėms. Partizanai pamažu ėmė aktyvėti ir nevengdavo ginkluotų susidūrimų su „istrebiečiais“ ir mažais čekistų būriais. Partizanai eliminavo aktyviausius naujosios valdžios tarnus ir kengūrus.

Žiemos viduryje, išdaviko nurodymu, gerai ginkluotas čekistų būrys apsupo vieną iš mūsų partizanų bunkerių. Partizanai nusprendė pradėti greitą ir rizikingą kontrataką. Priešas to nesitikėjo, ir visa grupė be nuostolių išvengė apgulties. Pavasario pabaigoje didelė čekistų grupė vežimais keliavo iš Dvietės į Cukurinius. Jų tikslas buvo terorizuoti ir apiplėšti partizanus. Mes netikėtai užpuolėme šią plėšikų ir plėšikų grupę grįžtančią. Dėl trumpo, bet žiauraus mūšio nė vienas „Raudonosios žvaigždės“ kareivis negrįžo į savo bazę Dvietėje. Mūsų partizanų ginkluotė buvo papildyta dviem automatais, kulkosvaidžiais ir kitais ginklais.

1945 metų pavasarį miško brolių gyvenimas darėsi vis gyvesnis. Tiesa, dar nebuvome pakankamai organizuoti, bet gerai pažinojome visus, kurie gyveno didžiojo miško bunkeriuose. 1945 metų gegužę pas mane iš Latgalos atėjo gerai pažįstamas partizanas. Kartu su juo buvo Stanislavas Urbānas. Maždaug po savaitės Stanislavas Urbānas paprašė surengti susitikimą su didžiajame miške gyvenančiomis partizanų grupėmis. S.Urbānas pakvietė didžiajame miške įkurti Ilūkstės partizanų pulką. Jis paprašė manęs eiti naujai įkurto partizanų pulko štabo viršininko pareigas. Nuo tos akimirkos prasidėjo mūsų bendras kelias. Grupių susivienijimas į partizanų pulką prisidėjo prie tolesnio pasipriešinimo judėjimo vystymosi.

Čekistai, pasitelkę įvairius „šnipus“, rinko informaciją apie mūsų bunkerio vietą ir savo kariais bei prieštankinių šaulių batalionais bandė likviduoti mūsų atramos taškus.

1945 m. vasarą dalyvavome bendroje kovoje su Bebrenės parapijos partizanais ir Lietuvos miško broliais. Mūšyje žuvo keturi mūsų bendražygiai. Po Dunojaus mūšio Susejos-Slotės partizanai norėjo užimti Susejos kaimo tarybą. Tačiau šis sumanymas žlugo, nes čekistus puolė pagalbinės pajėgos. Netekę keturių žuvusiųjų, partizanai buvo priversti trauktis.

1945 m. rugpjūtį mūsų pulko vyrai puolė Dvietės kaimo tarybą. Apšaudymo metu žuvo du policininkai. Mūsų laimikis buvo 10 šautuvų ir kulkosvaidis. Vėliau buvo užimta Zarinių kaimo taryba ir kelios kitos naujosios sovietinės valdžios įstaigos.

Lapkritį įvyko mūšis, kurio metu Sudrabinio grupę netikėtai užpuolė čekistų dalinys. Šviežiai iškritusiame sniege žvalgams pavyko atsekti pėdsakus, vedančius į partizanų bunkerį. Mūšyje vienas partizanas buvo sunkiai sužeistas ir po kelių dienų žuvo. Mūšio vietoje čekistai paliko 5 žuvusius ir penkis kulkosvaidžius. Kitą dieną priešas žygiavo su daug didesnėmis pajėgomis ir susidūrė su mūsų štabo kuopos stovykla. Po nedidelės kontratakos atsitraukėme giliau į mišką, nes nebuvome pajėgūs rimtai kovoti su armija. Praradome vieną žuvusį vyrą.

Susėjos miške priešas apsupo mūsų partizanų stovyklą. Vėlgi išdavikas vedė priešą mūsų pėdomis. Dalinio vado Alberto Kaminskio išradingumo ir asmeninio didvyriškumo dėka visi partizanai pabėgo, tačiau vadas žuvo dengdamas atsitraukimą. Dėl išdavystės Elkščių-Aknīstės miške čekistai sunaikino visus miško brolius partizanų stovykloje.

Beveik visi legalizavusius partizanus suėmė ir išsiuntė į Gulago vergų stovyklas. 1949 m. kovo 25 d. visų nacionalinių partizanų ir jų rėmėjų šeimos buvo ištremtos į Sibirą. Aš taip pat buvau suimtas ir nuteistas 25 metams kalėti Gulage be teisės kada nors grįžti į tėvynę.

Džiovinimas?