Ilūkstės partizanų pulko žygis

Savo, kaip kovotojo su bolševikais, kelionę pradėjau 1943 metais Latvijos legiono gretose. 1944 m. baigiau instruktorių mokyklą Liublianoje, Jugoslavijoje. 1944 m. liepos mėn. grįžau į Jelgavos apskritį Lielauce, kur buvau paskirtas į naujokų mokymo batalioną. Prasidėjus rusų puolimui prieš Jelgavą, visi dalyvavome mūšiuose, gindami Jelgavą. Po to daugelis iš mūsų atsidūrė už priešo linijų. Slapčia nuvykau į savo namus Rubenes valsčiuje, Ilūkstės rajone.

Iš pradžių dezertyrai gyveno savo namuose, tik pasislėpę, kai pasirodė vienas iš raudonrankių karių. Tie vyrai, kurių namai buvo lauke, nuėjo į didelį mišką ir pradėjo burtis į partizanų grupes.

Pamažu pradėjome vienas kitą pažinti. Žiema ateina. Statėme bunkerius partizanų grupėms po 10-15 žmonių. Partizanai pamažu ėmė aktyvėti ir nevengė ginkluotų susirėmimų su „Istrebi“ ir smulkiais čekistų būriais. Partizanai pašalino aktyviausius naujosios valdžios tarnus ir kengūras.

Viduržiemį, sekdamas išdaviko patarimu, gerai ginkluotas čekistų dalinys apsupo vieną iš mūsų partizanų bunkerių. Partizanai ryžosi greitam ir rizikingam kontratakui. Priešas to nesitikėjo, visa grupė išvengė apgulties be nuostolių. Pavasarį iš Dvietės į Cukurinius vežimais išvažiavo didelis būrys čekistų. Jų tikslas buvo terorizuoti ir plėšti partizanus. Grįždami netikėtai užpuolėme šią plėšikų ir plėšikų grupę. Dėl trumpo, bet žiauraus mūšio į bazę Dvietėje negrįžo nei vienas raudonos žvaigždės karys. Mūsų partizanų ginkluotę papildė du automatai, kulkosvaidžiai, kiti ginklai.

1945 metų pavasarį miško brolių gyvenimas tapo vis aktyvesnis. Tiesa, dar nebuvome pakankamai organizuoti, bet gerai pažinojome visus, kurie gyveno dideliame miške esančiuose bunkeriuose. 1945 metų gegužę iš Latgalos pas mane atvyko gerai pažįstamas partizanas. Kartu su juo buvo Stanislavs Urbāns. Maždaug po savaitės Stanislavs Urbāns paprašė susitarti dėl susitikimo su dideliame miške gyvenančiomis partizanų grupėmis. S.Urbāns ragino dideliame miške įkurti Ilūkstės partizanų pulką. Jis paprašė manęs imtis naujai suformuoto partizanų pulko štabo viršininko pareigų. Nuo šios akimirkos prasideda mūsų kelionė kartu. Grupių susijungimas į partizanų būrius prisidėjo prie tolesnės pasipriešinimo judėjimo plėtros.

Čekistai, padedami įvairių „šnipų“, rinko informaciją apie mūsų bunkerio vietą ir savo kariuomene bei prieštankinių šaulių batalionais bandė panaikinti mūsų paramos punktus.

1945 metų vasarą turėjome bendrą akciją su Bebrenės parapijos partizanais ir Lietuvos miško broliais. Keturi mūsų bendražygiai žuvo mūšyje. Po Dunojaus mūšio Susėjos[A1]-Slotės partizanai norėjo perimti Susėjos kaimo tarybą. Tačiau šis planas žlugo, nes pas čekistus atskubėjo pastiprinimas. Netekę keturių žuvusių, partizanai buvo priversti trauktis.

1945 metų rugpjūčio mėnesį mūsų pulko vyrai užpuolė Dvietės kaimo tarybą. Per susišaudymą žuvo du policijos pareigūnai. Mūsų laimėjimas buvo 10 šautuvų ir kulkosvaidis. Vėliau buvo užimta Zarinių kaimo taryba ir keletas kitų naujosios sovietų valdžios įstaigų.

Lapkričio mėn. įvyko mūšis, kuriame Sudrabiņšo grupę netikėtai užpuolė čekistų dalinys. Šviežiame sniege sniegbačiai sugebėjo atsekti pėdsakus, vedančius į partizanų bunkerį. Vienas partizanas mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir po kelių dienų mirė. Čekistai mūšio vietoje paliko 5 žuvusius ir penkis kulkosvaidžius. Kitą dieną priešas žengė į priekį kur kas didesnėmis pajėgomis ir susidūrė su mūsų štabo kuopos stovykla. Po nedidelės kontratakos pasitraukėme gilyn į mišką, nes stoti į rimtą mūšį su kariuomene nebuvo mūsų galioje. Netekome vieno žmogaus.

Susėjos girioje priešas apsupo mūsų partizanų stovyklą. Ir vėl išdavikas atvedė priešą mūsų pėdsakais. Dalinio vado Alberto Kaminskio sumanumo ir asmeninio didvyriškumo dėka visi partizanai pabėgo, tačiau vadas dangstydamasis atsitraukimą krito. Dėl išdavystės Elkšķi-Aknīste girioje čekistai sunaikino visus partizanų stovyklos miško brolius.

Beveik visi legalizavęsi partizanai buvo suimti ir išsiųsti į Gulago vergų stovyklas. 1949 m. kovo 25 d. visų nacionalinių partizanų ir jų rėmėjų šeimos buvo ištremtos į Sibirą. Aš taip pat buvau suimtas ir nuteistas 25 metams Gulage be teisės kada nors grįžti į Tėvynę.

[A1]Džiovinate?