Peter Cheevers grupės veikla ir sunaikinimo istorija
P. Čeveris subūrė aplink save buvusius legiono karininkus, taip pat į grupę sutiko ir vietinius Kuržemės gyventojus. Visi jie nusprendė likti ištikimi laisvos ir nepriklausomos Latvijos valstybės idėjai, o ne paklusti svetimai okupacinei valdžiai. „Chever“ grupė dislokuota Talsų rajono Vandzenės – Upesgryvos – Oktės valsčių teritorijoje, stengdamasi išvengti frontinių susirėmimų su čekų kariais ar naikintojų batalionų kovotojais.
Nacionalinis partizaninis judėjimas Kuršoje išsivystė iškart po Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos 1945 m. gegužės 8 d., kai daug žmonių, kurie negalėjo susitaikyti su antroji sovietų okupacija ar kuriems grėsė represijos, prieglobsčio ieškojo miškuose. Tarp jų buvo daug buvusių legionierių, tarp jų – Latvijos 19-osios SS divizijos 43-iojo grenadierių pulko 13-osios sunkiosios (prieštankinės) kuopos vadas ir studentų korporacijos „Fraternitas Metropolitana“ kapitonas filistas Pēteris Čeversas.
Po nacistinės Vokietijos kapituliacijos Kuršoje Pēteris Čeversas („Pēteris“) Otto Akmenkalėjaus partizanų grupėje veikė iki 1945 m. gruodžio mėn., o kapitono Nikolajaus Straumės grupėje iki 1948 m. gegužės mėn. Vėliau, vadovaudamas apie 20 žmonių nacionaliniam partizanų būriui, aplink jį būrėsi P. Čeversas (Janis) – buvęs GuruJtenan karininkas – GuruJtenan karininkas. Leitenantas Alfredas Laukas („Vecais“), leitenantas Augustas Dundurs („Augustai“), taip pat į grupę priėmė vietinius Kuržemės gyventojus. „Chever“ grupė dislokuota Talsų rajono Vandzenės – Upesgryvos – Oktės valsčių teritorijoje, stengdamasi išvengti frontinių susirėmimų su čekų kariais ar naikintojų batalionų kovotojais. Nors miško broliai turėjo platų rėmėjų ratą, jie taikė ir vietinių kolaborantų namų kratymo bei plėšimo taktiką, taip bausdami už kolaboravimą su sovietų okupacine valdžia. Čeveriui taip pat buvo pavykę užmegzti ryšius su Latvijos TSR Valstybės saugumo ministerijos (VDM) Talsų skyriaus darbuotoju Borisu Moisejevu ir gauti iš jo informaciją apie galimas sovietų saugumo institucijų atsakomąsias priemones.
1950 m. vasario 3 d. Čeversui nepavykus atmesti patikimo partizanų rėmėjo Vilio Ģērmanio prašymo kartu atšvęsti 1949–1950 m. karą, čekai pavyko atskleisti paskutinį grupės bunkerį. metų sandūra.
Taip buvo pažeista nerašyta miško brolių taisyklė – niekam ne iš grupės narių neatskleisti informacijos apie partizanų bunkerio vietą ir nieko nevežti į bunkerį.
Čekistai apgaule apgaule Đērmanį sulaikė ir tris dienas sulaikė, mušė ir kankino bei grasino susidoroti su žmona ir dukra, kol sutiks parodyti, kur yra bunkeris. Atvykęs į Vandzenės girias, Džermanis iš pradžių nuvedė čekistus klaidingu keliu, suteikdamas galimybę miško broliams pabėgti. Tačiau miške išgirdę triukšmą, partizanai į tai nekreipė deramo dėmesio, manydami, kad triukšmadariai – vietiniai Vandzenės medžiotojai. Kai čekistai suprato, kad yra apgaudinėjami, jie vėl sumušė vokietį, ir šį kartą jis buvo priverstas eiti teisinga kryptimi. Vienas iš sargyboje budėjusių girininkų ištvirkė ir atidengė ugnį. Pagal Latvijos TSR karinės apygardos 2-N dalinio 2-osios divizijos viršininko majoro Krūminio pasirašytą aktą 1950 m. vasario 3 d. mūšyje su daugiau nei 300 kareivių čekų pajėgomis krito šeši miško broliai - Vilis Liepa, Jānis Lapiņš, Ilgvars Lapiņš, Jānis Prauliņš, Moterys Ilga, Valija Biša, sužeistas. bendražygiai juos sušaudyti, kad jiems nereikėtų kentėti). Likusieji, išsiveržę iš dvigubos apgulties, pabėgo nuo persekiotojų. Per partizanų gaisrą žuvo mažiausiai trys žmonės, vienas čekistas buvo sužeistas.
Kapitonas Čeveris ir dar septyni partizanai buvo paimti į nelaisvę 1950 metų lapkričio 1 dieną Engurės girios masyve, kur visai atsitiktinai netoliese buvo dislokuota netikra partizanų grupė, vadovaujama buvusio legiono leitenanto Arvīdo Gailīčio (agento-kovotojo slapyvardis „Grosbergs“). Jame buvo Latvijos TSR VDM operatyvininkai ir agentai-kovotojai, kurie apsimetė „miško broliais“.
Vandzenės partizanai ir jų rėmėjai. Blumų šeimos tragedija ir „Valdų“ namų paslaptis / Straipsnis (lsm.lv)
Uldis Neiburgs (dr. Hist., Latvijos universiteto Latvijos istorijos instituto mokslo darbuotojas)
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Petro Čeverso nacionalinių partizanų bunkeris
Petro Čevero nacionalinių partizanų bunkeris yra Laucienės savivaldybėje, apie 4 km nuo Talsų–Upesgryvos kelio. Į jį veda medžio drožlėmis grįstas takas. Atnaujintas 31 kvadratinio metro ploto bunkeris pastatytas iš betoninio karkaso, apdailintas pusrąsčiais, kad būtų sukurtas autentiškas vaizdas.
Kapitono Čeverio grupė bunkerį miške netoli Vangzenės baigė statyti 1949 m. spalio pabaigoje. Buvo planuojama išgyventi 1949–1950 m. žiemą. 1950 m. vasario 3 d. vietos miškininkas išdavė partizanus, ir bunkerį užpuolė daugiau nei 300 kareivių Čekos dalinys. Tuo metu bunkeryje buvo 19 žmonių – 17 vyrų ir dvi moterys. Šioje nelygioje kovoje žuvo šeši partizanai, tačiau kitiems pavyko pralaužti dvi Čekos apgulties grandines, kovojant. Žiemos pabaigoje partizanai su savo rėmėjais slėpėsi aplinkiniuose namuose, tačiau pavasarį grupė vėl susivienijo, kol 1950 m. lapkritį buvo užimtas ir sunaikintas. Po Čekos kariuomenės puolimo bunkeris buvo susprogdintas, ir prieš jį atstatant liko tik vandens pripildyta duobė.
Nikolajaus Straumės nacionalinio partizano atminimo akmuo
Atminimo akmuo yra Slokos–Talsų plente, netoli Ridelių malūno.
Kapitono Nikolajaus Straumės („Buks“) nacionalinis partizanų būrelis buvo suformuotas netrukus po vokiečių armijos kapituliacijos ir veikė Tukumo ir Talsų rajonų miškuose. Būrio branduolį sudarė Latvijos legiono karininkai ir kareiviai, prie kurių prisijungė ir vietos gyventojai. Žinomos 38 narių pavardės. 1945 m. gruodį grupė Laucienos valsčiuje įrengė žiemos bunkerį 10–12 kovotojų. 1946 m. sausį Sovietų Sąjungos valstybės saugumo liaudies komisariato kariuomenė bandė apsupti stovyklą, tačiau visa grupė sėkmingai ištrūko iš apsupties be nuostolių. Nuo 1947 m. kovo iki 1948 m. spalio sovietų kariuomenė įvykdė keletą operacijų, suimdama nacionalinių partizanų rėmėjus ir nužudydama kovotojus keliuose mūšiuose. Nikolajus Straumė buvo sušaudytas 1948 m. spalio 13 d.
Nikolajus Straume buvo vienas iš Talsų ir Tukumo nacionalinių partizanų grupių bendros veiklos vadovų.
