Alfredas Riekstinys – Riterio kryžiaus kavalierius

1945 m. kovo vidurys. Kuržemę sviediniai kamuoja beveik pusę metų. Tūkstančiai ir tūkstančiai krito per penkis pagrindinius mūšius. Didžiojo karo sūkurio epicentras persikėlė į Berlyno pakraščius. Karo baigtis aišku abiem pusėms. Liko tik dienos, savaitės, o blogiausiu atveju – keli mėnesiai, bet Kuršo tvirtovė tebelaiko. Sovietų vyriausioji vadovybė negaili savų žmonių – į mirtį beprasmiuose mūšiuose siunčia vis naujas karių grupes. Legionieriai gina kiekvieną latvių sodybą, kalvelę, beržyną.

Kovo viduryje viskas rodo, kad Kuršo gynėjams teks priimti dar vieną didelį mūšį – šeštąjį, o kaip vėliau paaiškės – paskutinį. Šį kartą varžovas jį planuoja Saldus vartuose, Remtės pusėje. Kaip tai svarbu rusams, rodo faktas, kad į Kuržemę atvyksta maršalai Vasilevskis, Čistjakovas, Baltijos laivyno vadas Jerjomenka ir Generalinio štabo atstovas Frolovas. Kovo 17 d. Raudonoji armija, staigiu puolimu Pilsblīdenės kryptimi, pralaužė fronto liniją prie „Ķīpi“ namų ir užėmė Saldus-Kandavos kelią, atverdama puikią galimybę rusų tankams įsiveržti į Kuršą. Kaip įprasta, pašalinti tokius rizikingus pažeidimus, komanda siunčia majoro Laumanio šoko batalioną. Ir šį kartą majoras gauna panašų įsakymą – 19 val., po gerai sureguliuotos artilerijos užtvaros, susigrąžinti ankstesnes pozicijas ir pašalinti pažeidimą. Atrodo, kad tame yra kažkas ypatingo – kiek mažai vyrų iš Laumanio bataliono pakilo į tokius kontratakus, išlaisvinusius ne vieną latvių vienkiemį. Tačiau šis mūšis įėjo į Kuršų mūšių istoriją kaip pats neįprastiausias. Kiekvienas karo istorikas tai aprašo savo atsiminimuose ir tyrinėjimuose apie 19-osios divizijos kelią į mūšį, nes šio mūšio baigtį, kad ir kokia neįtikėtina būtų, lėmė vieno žmogaus sumanumas, drąsa, nesavanaudiškumas, neapdairumas. Majoras Laumanis išsiunčia į žvalgybą pirmosios kuopos kapralą Alfredą Riekštinį su vienuolika vyrų. Žino, ką pasiųsti – Riekstinys yra patyręs karys, 19-osios divizijos mūšio kelią iš Leningrado į gimtąją Kuržemę nuėjęs be nė vieno įbrėžimo. Neseniai mūšiuose prie „Rumbos“ jų būrio smūgio būriai tankų pabūklais sunaikino septynis įkastus rusų tankus ir išlaisvino „Gibelių“ namus.

Laumanis duoda kovinę misiją – stebėti „Kīpi“ namus iš šalia esančios aukštumos ties Saldus-Pilsblīdene sankryža ir vėliau koreguoti artilerijos ugnį. Su štabu jie įrengė telefoną. Riekstiņš tolumoje mato namo kieme išdėstytus tris rusų tankus, prieštankinius pabūklus ir sunkiuosius kulkosvaidžius – jų šeimininkai jaučiasi saugūs, juda be jokio atsargumo, tarsi prieš juos būtų visas jų pulkas, nuėjęs Laumanio bataliono kryptimi. Alfredas ryžosi drąsiam žingsniui – nelaukti artilerijos ugnies į „Kīpi“ namus 19 valandą, o pasiimti savarankiškai. Jis žino – netikėtumas ir įžūlumas ne kartą padėjo lemiamomis akimirkomis. Pasirodo, kai kurie vyrai – Braunai, Čilpinai, Danbergai – moka elgtis su rusų sunkiaisiais ginklais. Palei miško pakraštį vyrai įsliūkina į kiemą, tada staigus puolimas, kruvinos, žiaurios artimos kovos. Dabar tankų statinės pasuktos priešinga kryptimi, o šį kartą jie atidengia ugnį patys. Rusai bėga sutrikę ir panikuoti. Signalistai ištiesia telefoną iš aukštumų į „Kīpą“ ir praneša, kad nereikia nukreipti artilerijos ugnies į „Kīpą“ – ten yra savų žmonių. 19 divizijos vadas sutrikęs – artilerijos ugnies į „Kīpą“ nereikia, kaip ten atsirado saviškiai, jei dar visai neseniai ten vadovavo rusai? Pamažu viskas aiškėja. Vieno žmogaus išradingumas ir drąsa nulėmė mūšio baigtį, išgelbėjo daugelio karių gyvybes, o kartu tarsi užvėrė vartus tolesnei priešo invazijai į Kuršą.

Už drąsią veiklą Alfredas Riekstinys buvo apdovanotas Riterio kryžiumi, todėl vienas iš dvylikos latvių gavo aukščiausią Vokietijos karininko apdovanojimą. Kryžius jam bus įteiktas balandžio 5 dieną Remtės pilyje. Vėliau vokiečiai suprato, kad paprasti kariai nėra keliami į riterių laipsnį, ir išsiuntė Riekstinį į karininkų kursus. Prieš pat kapituliaciją jis tampa leitenantu.

Vokiečių spauda taip pat vertina Riekstinio didvyriškumą. Laikraštis "Tēvija" rašo: "Kad latvių kapralas patektų į riterių gretas, jis turėjo padaryti kažką nepaprastai neįprasto ir neįsivaizduojamo. Riekstinys eliminuoja priešo prasiveržimą ir įnirtingai ginasi. Išsaugo visos divizijos sparno poziciją." Atrodo, kad tai buvo vienintelis atvejis Vokietijos karo istorijoje, kai kapralas gavo karininko apdovanojimą. Įdomu tai, kad tai buvo ir paskutinis Kuršo tvirtovėje įteiktas Riterio kryžius. Balandžio pabaigoje Riterio kryžiumi nominuotas leitenantas Freimanis jo nebegauna – vokiečiams pritrūko atsargų.