Alfredas Riekštinas - Riterio kryžiaus kavalierius

1945 metų kovo vidurys. Kuršą jau beveik pusę metų talžo sviediniai. Penkiuose dideliuose mūšiuose žuvo tūkstančiai žmonių. Didysis karo epicentras persikėlė į Berlyno pakraščius. Karo baigtis aiški abiem pusėms. Liko tik kelios dienos, savaitės, blogiausiu atveju – keli mėnesiai, bet Kuršo tvirtovė vis dar laikosi. Sovietų Sąjungos vyriausioji vadovybė negaili savųjų – ji siunčia vis naujas karių grupes į mirtį beprasmiuose mūšiuose. Legionieriai gina kiekvieną Latvijos sodybą, kalvelę ir beržyną.

Kovo viduryje viskas rodo, kad Kuršo gynėjams teks susidurti su dar vienu dideliu mūšiu – šeštuoju, kaip vėliau paaiškėja, paskutiniuoju. Šį kartą priešas jį planuoja Saldaus pakraštyje, Remtės pusėje. Kokį svarbų tai rusams, rodo tai, kad į Kuršą atvyksta maršalai Vasilevskis, Čistiakovas, Baltijos laivyno vadas Jerjomenka ir Generalinio štabo atstovas Frolovas. Kovo 17 d. Raudonoji armija greitoje atakoje iš Pilsblīdenės pusės prie „Ķīpi“ namų pralaužia fronto liniją ir užima Saldaus-Kandavos kelią, atverdama puikią galimybę rusų tankams prasiveržti į Kuršą. Kaip įprasta, siekiant pašalinti tokius rizikingus prasiveržimus, vadovybė pasiunčia majoro Laumanio smūginį batalioną. Šį kartą majoras gauna panašų įsakymą – 19 val., po gerai suplanuotos artilerijos ugnies, atgauti ankstesnes pozicijas ir likviduoti prasiveržimą. Atrodo, kad yra kažkas ypatingo – kaip mažai Laumanio bataliono vyrų pakilo į tokias kontratakas, išlaisvindami ne vieną Latvijos sodybą. Tačiau šis mūšis į Kuržemės mūšių istoriją įėjo kaip pats neįprasčiausias. Kiekvienas karo istorikas jį aprašo savo memuaruose ir 19-osios divizijos mūšio kelio studijose, nes šio mūšio baigtį, kad ir kokia neįtikėtina ji būtų, lėmė vieno žmogaus išradingumas, drąsa, nesavanaudiškumas ir neapdairumas. Majoras Laumanis siunčia pirmosios kuopos kapralą Alfredą Riekstiną su vienuolika vyrų žvalgu. Jis žino, ką siųsti – Riekstinsas yra patyręs karys, nė karto nenuėjęs per 19-osios divizijos mūšio kelią nuo Leningrado iki gimtosios Kuržemės. Neseniai mūšiuose prie „Rumbas“ jų būrio smūginiai daliniai tankų pabūklais sunaikino septynis įkastus rusų tankus ir išlaisvino „Gibelių“ namus.

Laumanio duoda kovinę užduotį – stebėti „Kīpi“ namus iš netoliese esančios aukštumos Saldus-Pilsblīdene sankryžoje ir vėliau reguliuoti artilerijos ugnį. Jie užmezga telefoną su štabu. Riekstiņš tolumoje namo kieme pamato tris rusų tankus, prieštankinius pabūklus ir sunkiuosius kulkosvaidžius – jų savininkai jaučiasi saugūs, juda be jokio atsargumo, tarsi priešakyje būtų visas jų pulkas, pajudėjęs Laumanio bataliono kryptimi. Alfredas nusprendė žengti drąsų žingsnį – nelaukti 19 val. artilerijos ugnies į „Kīpi“ namus, o užimti juos savarankiškai. Jis žino – netikėtumas ir įžūlumas ne kartą padėjo lemiamomis akimirkomis. Pasirodo, kai kurie vyrai – Braunas, Cilpinis, Danbergas – moka elgtis su rusų sunkiaisiais ginklais. Miško pakraščiu vyrai slapta įsėlina į kiemą, tada staigus puolimas, kruvina, žiauri artima kova. Dabar tankų vamzdžiai pasukti į priešingą pusę, ir šį kartą jie patys atidengia ugnį. Rusai bėga apimti sumaišties ir panikos. Signalininkai iš aukštumų ištiesia telefono ragelį į „Kīpą“ ir praneša, kad nereikia nukreipti artilerijos ugnies į „Kīpą“ – ten yra saviškiai. 19-osios divizijos vadas sutrikęs – nereikia šaudyti artilerijos ugnimi į „Kīpą“, kaip ten atsirado saviškiai, jei dar neseniai ten vadovavo rusai? Pamažu viskas tampa aišku. Vieno žmogaus išradingumas ir drąsa nulėmė mūšio baigtį, išgelbėjo daugelio kareivių gyvybes, tuo pačiu metu tarsi užtrenkdami vartus tolesniam priešo įsiveržimui į Kuršą.

Už drąsią operaciją Alfredas Riekstinas buvo apdovanotas Riterio kryžiumi – vienu iš dvylikos latvių, gavusių aukščiausią Vokietijos karininko apdovanojimą. Kryžius jam buvo įteiktas balandžio 5 d. Remtės pilyje. Vėliau vokiečiai sužinojo, kad paprastiems kareiviams Riterio ordinas nebuvo suteiktas, ir išsiuntė Riekstiną į karininkų kursus. Netrukus prieš kapituliaciją jis tapo leitenantu.

Vokiečių spauda taip pat įvertino Riekstino didvyriškumą. Laikraštis „Tēvija“ rašė: „Kad Latvijos kapralas galėtų įstoti į riterių gretas, jam reikėjo padaryti kažką itin neįprasto ir neįsivaizduojamo. Riekstinas eliminavo priešo proveržį ir įnirtingai gynėsi. Jis išsaugojo viso divizijos sparno pozicijas.“ Tai, regis, buvo vienintelis atvejis Vokietijos karo istorijoje, kai karininko apdovanojimą gavo kapralas. Įdomu tai, kad tai buvo ir paskutinis Riterio kryžius, įteiktas Kuršo tvirtovėje. Leitenantas Freimanis, kuris balandžio pabaigoje buvo nominuotas Riterio kryžiui, jo nebegavo – vokiečiams pritrūko atsargų.