Pavilostnieki

AJ Į Paviluostą pradėjau važinėti dar vaikystėje, lankydamas draugą. Man teko ganyti karves, o pasieniečiai taip pat turėjo karvių, Darja. Karves reikėjo ganyti pamainomis, kiekvieną dieną būdavo kitas piemuo, nes visas kaimas suvarė karves į vieną bandą. Kai atėjo jų eilė, pasieniečiai taip pat ganė karves. Jie turėjo savo ūkį – ir kiaules, ir karves. Kai 1981 m. persikėliau į Paviluostą, mama tiesiog negalėjo manęs aplankyti. Vykdomasis komitetas išdavė pažymėjimą, o pasų skyrius – leidimą. Kartą mama nepatikrino, ar leidimas pasibaigęs, ir pasienietis išmetė mamą iš autobuso.
Mano uošvis (tautybė baltarusis) septintojo dešimtmečio pradžioje tarnavo Akmesrage. Uošvė man pasakojo, kad kai uošviui buvo suteikta laisvadienių, jiedu nuėjo į pasimatymą ir susitiko. Jie susitiko porai valandų. Po armijos uošvis demobilizavosi, grįžo į Baltarusiją, bet vėliau grįžo į Latviją ir susituokė.
IK Mano tėvas Nikolajus Zaretskis buvo kilęs iš Smolensko, bet buvo pašauktas iš Donecko, nes jo tėvas buvo iš ten. Mano tėvas tarnavo ketverius metus, nes dėl įvykių Kuboje jo tarnyba buvo pratęsta. Jis pradėjo tarnauti Lietuvoje, vėliau Rygoje, vėliau Pavilostoje. Pavilostoje jis buvo nuo 1962 m. 1963 m. sausio 1 d., per Naujųjų metų balių, jis sutiko mano mamą. 1963 m. birželio 1 d. jiedu atšventė vestuves, bet mano tėvas vis dar tarnavo. Jo tarnyba baigėsi lapkritį. Po to mano tėvas išėjo į jūrą, dirbo laivo mechaniku. Pavilostoje buvo pasieniečiai, raketininkai, signalininkai (tarnavo lokatoriuose) ir nedidelis būrys jūreivių (trumpą laiką). Visų dalinių bazės buvo kitoje tilto pusėje per Sakos upę. Septintajame dešimtmetyje ten buvo pastatytos kareivinės kareiviams ir šeimos namai karininkams – raketų inžinieriams ir signalininkams, kur jie gyveno su savo šeimomis. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio jų vaikai atvykdavo mokytis į rusų mokyklą, kai mokykla buvo likviduota, rusakalbius vaikus jie veždavo į Aizputę. Tarnavo įvairių tautybių atstovai, tarp jų ir latviai, bet labai mažai.
Kariškiai turėjo savo parduotuvę ir labai geras atsargas. Kartais jie pasakydavo, kada bus apelsinų ir bananų. Pirmuosius bananus paragavau aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nežinojau, kokie jie turėtų būti – žali ar geltoni. Parduotuvėje buvo galima įsigyti vaikams pėdkelnių ir batų. Nuėjome į tą parduotuvę, pirmiausia apsipirkdavo karininkų žmonos, paskui mes, vietiniai Pavlodaro gyventojai, stovėjome eilėse ir pirkome daiktus, pradedant maistu ir baigiant drabužiais (rankšluosčiais, paklodėmis, patalyne). Jų atsargos buvo visiškai kitokios. Iš pradžių bijojome, bet paskui supratome, kad nėra ko bijoti.
Taip pat buvo laikas, kai trūko degalų, todėl daugybė Pavilosto gyventojų važinėjo su armijos kuru. Jie patys jį pardavinėjo.
Renginiai visada vykdavo gegužės 27 d. – Pasieniečių dieną. Renginiai vykdavo kariuomenės dalinyje ir Paviluosto kultūros namuose, kur vykdavo gražūs koncertai. Studentai eidavo pasveikinti pasieniečių.
Kariuomenės nariai dalyvavo tiek pagalbos, tiek miesto gerinimo darbuose su įranga ir gyvąja jėgomis.
Tuo tarpu vasario 23 d. – Kariuomenės dieną – į mokyklą atvyko pasieniečiai įvertinti eilinių pasirodymo. Daugelis karininkų čia gyveno su šeimomis, daugumos karininkų žmonos dirbo – darželyje, mano darželyje karininko žmona buvo slaugytoja, labai maloni, šviesiais, garbanotais plaukais.
Įdomiausia ir neįprasčiausia Pavilosto gyventojams buvo tai, kad pareigūnai visada eidavo su žmonomis, jei vaiką reikėdavo vežti pas gydytoją. Pavilosto gyventojai to niekada nedarė, tai juos stebino. Tačiau pareigūnas visada padėdavo savo žmonai nurengti ir aprengti vaiką.
Nemažai merginų iš Paviluostos ištekėjo už kariuomenėje tarnaujančių vyrų. Mano tėvas tarnavo raketų gamybos dalinyje Paviluostoje.
Įdomu tai, kad kai devintojo dešimtmečio pabaigoje, Atgimimo laikotarpiu, susitinkame švęsti Lygo ir Joninių, švenčiame su latviais – Popkovais, Krivcovais, Ivanovais, Kurčanovais, Jakovļevais, bet visi jie yra latviai. Merginos su vaikinais į Rusiją nevyko, vaikinai liko čia.
Du vyrai, dirbę tame dalinyje, vis dar gyvena Pavilostoje. Zinčenka ir Zacharovas. Zacharovas dirba Liepojoje, jį sunku sutikti. Iš latvių čia tarnavo karininkas Ilmaras Roze, dabar gyvena Kuldygoje.
AJ Paviluostos pasienio apsaugos grupė buvo suformuota septintojo dešimtmečio pradžioje, nes kai pradėjau dirbti Paviluostos vidurinėje mokykloje, grupės jau veikė. Paviluostos muziejaus įkūrėja Orīda Grīnberga pradėjo skatinti bendradarbiavimą su pasienio apsaugos pareigūnais. Vienas svarbiausių mokyklinių ekskursijų punktų buvo pasienio apsaugos pareigūnų lankymas, mokiniams ten labai patiko, nes pasieniečiai buvo sugalvoję visokių atrakcijų. Jie leisdavo pamatyti ginklus, bet pagrindinis lankytinas objektas buvo pasienio apsaugos šunys. Jei pasieniečiai nedalyvaudavo kelionėje, kelionė nebūdavo sėkminga. Pasieniečiai demonstruodavo savo gyvenamuosius, studijų ir poilsio kambarius, valgomąjį ir kt. Visada prisimenu tobulą tvarką kareivinėse, ant visų lovų tvirtai užtrauktas antklodes. Kiemas taip pat buvo tvarkingas, sudėtos gėlės.
Kai armija pasitraukė, ji paliko visą savo teritoriją puikioje tvarkoje.
Nuo 1987 m. vadovavau pasienio apsaugos grupei, kurioje aktyviai dalyvavo ir berniukai, ir mergaitės. Mano pareigos buvo paprastos – kartą per savaitę turėdavau vesti vaikus į pasienio apsaugos skyrių, kur jie dirbdavo – mokėsi naudotis racijomis, ardyti ir surinkti automatinius ginklus, dalyvauti įvairiuose kariniuose žaidimuose. Taip pat buvo organizuojamos varžybos, grupė dalyvavo varžybose Varmėje, laimėjusi I vietą, kaip prizą gavome radijo imtuvą „Selga“.
Žygių metu mokiniai galėjo lankytis saugomoje zonoje. Buvo sudarytas dalyvių sąrašas, ir mokiniai dažnai eidavo pėsčiomis nuo pietinio Paviluosto molo iki Akmesrago palei jūrą.
Kalbant apie Paviluosto uostą, yra posakis „Mi skaimiņš paidjom na mol zuš laviķ!“. Jei kas nors eidavo prie molo žvejoti, pirmiausia turėdavo pranešti pasieniečiams. Vienas vyras jau buvo pamiršęs kalbėti rusiškai, bet dar nebuvo išmokęs latvių kalbos. Pasienietis paima vietos gyventojų sąrašą ir ieško pavardės Skaimiņš, bet neranda, nes tokios pavardės nebėra.
Visi didieji vadai jau buvo išplaukę į jūrą ir su vietiniais žvejojo lašišas.
Pakrantės žvejyba Paviluostoje taip pat buvo uždrausta. Žvejai į jūrą eidavo RB tipo laivais, kuriuos pasieniečiai tikrindavo kiekvieną rytą, kai išplaukdavo į jūrą, ir kiekvieną vakarą, kai įplaukdavo į uostą. Maudytis buvo leidžiama nuo šiaurinio molo iki didelio Jūrakmenio, esančio apie 1 km. Vasarą pajūryje buvo leidžiama būti iki 22 val. vakaro. Jūrmala buvo reguliariai ariama iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, o vėliau nebe. Fotografuoti pajūryje buvo griežtai draudžiama, todėl to meto nuotraukos yra didžiulė retenybė. Ta pati kopa, dabar garsioji Pilkoji kopa, kur buvo džiovinamos jūros mėšlo atliekos, nuotraukose užfiksuota nebuvo ir dabar ginčijamasi, kaip ji iš tikrųjų atrodė.
Didžioji dalis gintaro ir visokių įdomių daiktų buvo išmesta į krantą už Jūrakmens, kur nebuvo galima eiti. Tada berniukai greitai važiavo mopedais ir surinko šiuos daiktus, bet pasieniečiai retkarčiais ką nors sugaudavo. Liepė jiems nulupti bulves ir paleido namo, bet „trofėjų“ ar gauto gintaro neatėmė.
AJ Kartą su drauge Anita sėdėjome kieme su draugais, ten taip pat buvo vykdomasis komitetas. Atsitiktinai vienas iš vaikinų ranka pasibeldė į langą. Staiga į kiemą įvažiavo pasieniečių trobelė, iš jos iššoko pasieniečiai su šautuvais, liepė abiem vaikinams uždėti rankas ant nugarų, įlipti į trobelę ir juos išsivežti. Nuvežė juos į postą, ten liepė lupti bulves, o po trijų valandų paleido namo. Išvežti juos nebuvo didelė problema.“