Generolo majoro N. Dedajevo sužalojimas Liepojos tvirtovėje, Vidaus forte
1941 m. birželį sėkmingas vokiečių kariuomenės puolimas buvo pasiekęs Liepoją, kai Liepoją užpuolė Vokietijos šarvuotųjų pajėgų 291-oji pėstininkų divizija. 1941 m. birželį prasidėjus karo veiksmams tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, sovietų armijos Liepojos garnizoną sudarė karinio jūrų laivyno ir Raudonosios armijos Liepojos karinės jūrų bazės kariai. Šių kautynių metu buvo mirtinai sužeistas generolas majoras N.Dedajevas
Mūšiai Liepojos tvirtovės viduriniame forte prasidėjo ankstų 1941 m. birželio 24 d. rytą, kai užėmus Priekulę ir Grobinę buvo pradėtas puolimas, vadovaujamas 291-osios pėstininkų divizijos 501-ojo pėstininkų pulko pulkininko K. Lomeijerio. Pirmoji ataka buvo nesėkminga, o kita ataka buvo numatyta birželio 25 d. ryte. Per tą laiką į šiaurės vakarus nuo Vidurio forto prie 67-osios šaulių divizijos vadavietės, esančios Liepojos tvirtovės Nr. 8 (dabar Grīzupes g.) artilerijos šaudmenų sandėlyje, pataikė į keletą vokiečių artilerijos sviedinių ir buvo sužeistas generolas majoras N. Dedajevas. N. Dedajevas mirė Karinio jūrų laivyno ligoninėje ir buvo palaidotas prie Brolio. Tosmarės kapinės 1947 m. ir prie Pietinio forto 1977 m. Nepaisant sovietų nuostolių, vokiečių daliniams nepavyko ir birželio 25 d. prasibrauti pro Liepojos tvirtovės pylimą.
Mūšiai Liepojoje baigėsi birželio 27 ir 28 dienomis, kai sovietų daliniai bandė išsiveržti į Šiaurę
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Liepojos tvirtovės vidurinis fortas ir paminklas Raudonosios armijos kariams
Pavojingiausia imperatoriaus Aleksandro III uosto puolimo kryptis buvo iš rytų tarp Tosmarės ir Liepojos ežerų, kur buvo 2,5 km pločio sausumos sąsiauris. Sausumos juostai ginti buvo pastatyti trys įtvirtinimai. Pietiniame Tosmarės ežero krante buvo kairysis redutas, šiauriniame Liepojos ežero krante – dešinysis redutas, o tarp redutų – Vidurinis fortas. Vidurinis fortas buvo rimčiausias Liepojos tvirtovės įtvirtinimas, tačiau jis nebuvo iki galo užbaigtas, o artilerija buvo dislokuota tik 1908 m.
Būtent Viduriniame forte rimčiausi mūšiai vyko 1915 m. balandį, kai puolė vokiečių kariuomenė, 1919 m. lapkritį per Latvijos armijos mūšius su Vakarų Rusijos išlaisvinimo armija ir 1941 m. birželį, kai Liepoją puolė vokiečių šarvuočių 291-oji pėstininkų divizija.
1941 m. birželį, prasidėjus karo veiksmams tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Sovietų armijos Liepojos garnizoną sudarė Liepojos jūrų bazės ir Raudonosios armijos daliniai. Liepojos jūrų bazę sudarė minų tralerių, torpedinių katerių ir povandeninių laivų divizijos, įskaitant buvusius Latvijos karinio jūrų laivyno laivus ir povandeninius laivus. Pakrantės gynybą vykdė 23-ioji ir 27-oji artilerijos baterijos su 130 mm pabūklais ir 18-oji geležinkelio artilerijos baterija su 180 mm pabūklais, kurias dengė dvi Zenito artilerijos divizijos. Bazėje taip pat buvo keli sapierių, remonto, ryšių ir mokymo daliniai, iš viso apie 4000 kareivių, kuriems vadovavo 1-ojo laipsnio kapitonas M. Klevenskis. Iš Raudonosios armijos dalinių garnizoną sudarė 67-oji šaulių divizija (be 114-ojo šaulių pulko ir vienos artilerijos divizijos), kuriai vadovavo generolas majoras N. Dedajevas. Iki karo veiksmų pradžios divizijoje buvo apie 9000 kareivių. Liepojos aerodrome buvo dislokuotas 143-asis naikintuvų aviacijos pulkas su 68 įvairių tipų lėktuvais. Be to, Liepojos rajone veikė 12-asis pasienio apsaugos dalinys.
Mūšiai Liepojos tvirtovėje prasidėjo 1941 m. birželio 24 d. ankstų rytą. Nepaisant sovietų pralaimėjimų, birželio 25 d. vokiečių daliniams nepavyko pralaužti Liepojos tvirtovės pylimo. Kovos Liepojoje baigėsi birželio 27 ir 28 d., kai sovietų daliniai bandė prasiveržti į šiaurę.
Liepojos tvirtovės pietinis fortas ir paminklas N. Dedajevui, Raudonosios armijos 67-osios šaulių divizijos vadui
Liepojos tvirtovės Pietinis fortas yra pietvakarinėje Liepojos dalyje, tarp Klaipėdos gatvės ir paplūdimio.
Buvo planuojama pastatyti fortą imperatoriaus Aleksandro III uosto apsaugai iš pietų, du kilometrus nuo pietinės miesto sienos. Fortas turėjo būti tarp Liepojos ežero ir jūros, į vakarus nuo Perkūno upės žiočių, o gelžbetoninius įtvirtinimus sutvirtinti grioviu. Nors įtvirtinimai buvo beveik visiškai baigti, ginkluotė dar nebuvo dislokuota. Pastatyti rūsiai buvo naudojami kaip sandėliai tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu. XX a. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiuose įtvirtinimų teritorijoje buvo įsikūrusios įvairios gamyklos. Skirtingai nuo Viduriniojo forto ir Ravelino, Pietinis fortas niekada nedalyvavo kare, nes visuose karuose užpuolikai buvo apgulę Liepojos ežero rytinę pakrantę ir bandė įsiveržti į Liepoją tarp Tosmarės ir Liepojos ežerų.
Į šiaurę nuo Pietinio forto yra didžiausios Liepojos kapinės – Centrinės. Pietinėje kapinių dalyje yra Raudonosios armijos kapinės, kuriose perlaidoti Liepojos apylinkėse žuvę sovietų kariai, tarp jų ir 67-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras Nikolajus Dedajevas, vadovavęs Liepojos gynybai 1941 m. birželį.
