Generolo majoro N. Dedajevo sužalojimas Liepojos tvirtovėje, Viduso forte
1941 m. birželį sėkmingas vokiečių armijos puolimas pasiekė Liepoją, kai Liepoją puolė Vokietijos šarvuočių 291-oji pėstininkų divizija. Kai 1941 m. birželį prasidėjo karo veiksmai tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, sovietų armijos Liepojos garnizoną sudarė Liepojos jūrų bazės ir Raudonosios armijos kariai. Šių mūšių metu generolas majoras N. Dedajevas buvo mirtinai sužeistas.
Kovos Liepojos tvirtovės Viduriniame forte prasidėjo 1941 m. birželio 24 d. ankstų rytą, kai, užėmus Priekulę ir Grobinę, buvo pradėtas puolimas, vadovaujant 291-osios pėstininkų divizijos 501-ojo pėstininkų pulko pulkininkui K. Lomeijeriui. Pirmasis puolimas buvo nesėkmingas, todėl kitas puolimas buvo suplanuotas birželio 25 d. rytą. Tuo metu į šiaurės vakarus nuo Vidurinio forto, 67-osios šaulių divizijos vadovavimo poste, esančiame Liepojos tvirtovės Nr. 8 artilerijos šaudmenų sandėlyje (dabar Grīzupes gatvė), buvo pataikyta į kelis vokiečių artilerijos sviedinius ir sužeistas generolas majoras N. Dedajevas. N. Dedajevas mirė Karinio jūrų laivyno ligoninėje ir buvo palaidotas netoli Brolių kapinių. 1947 m. jis buvo perlaidotas Tosmarės kapinėse, o 1977 m. – netoli Pietinio forto. Nepaisant sovietų nuostolių, birželio 25 d. vokiečių daliniams taip pat nepavyko pralaužti Liepojos tvirtovės pylimo.
Mūšiai Liepojoje baigėsi birželio 27 ir 28 d., kai sovietų daliniai bandė prasiveržti į šiaurę.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Liepojos tvirtovės vidurinis fortas ir paminklas Raudonosios armijos kariams
Pavojingiausia imperatoriaus Aleksandro III uosto puolimo kryptis buvo iš rytų tarp Tosmarės ir Liepojos ežerų, kur buvo 2,5 km pločio sausumos sąsiauris. Sausumos juostai ginti buvo pastatyti trys įtvirtinimai. Pietiniame Tosmarės ežero krante buvo kairysis redutas, šiauriniame Liepojos ežero krante – dešinysis redutas, o tarp redutų – Vidurinis fortas. Vidurinis fortas buvo rimčiausias Liepojos tvirtovės įtvirtinimas, tačiau jis nebuvo iki galo užbaigtas, o artilerija buvo dislokuota tik 1908 m.
Būtent Viduriniame forte rimčiausi mūšiai vyko 1915 m. balandį, kai puolė vokiečių kariuomenė, 1919 m. lapkritį per Latvijos armijos mūšius su Vakarų Rusijos išlaisvinimo armija ir 1941 m. birželį, kai Liepoją puolė vokiečių šarvuočių 291-oji pėstininkų divizija.
1941 m. birželį, prasidėjus karo veiksmams tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Sovietų armijos Liepojos garnizoną sudarė Liepojos jūrų bazės ir Raudonosios armijos daliniai. Liepojos jūrų bazę sudarė minų tralerių, torpedinių katerių ir povandeninių laivų divizijos, įskaitant buvusius Latvijos karinio jūrų laivyno laivus ir povandeninius laivus. Pakrantės gynybą vykdė 23-ioji ir 27-oji artilerijos baterijos su 130 mm pabūklais ir 18-oji geležinkelio artilerijos baterija su 180 mm pabūklais, kurias dengė dvi Zenito artilerijos divizijos. Bazėje taip pat buvo keli sapierių, remonto, ryšių ir mokymo daliniai, iš viso apie 4000 kareivių, kuriems vadovavo 1-ojo laipsnio kapitonas M. Klevenskis. Iš Raudonosios armijos dalinių garnizoną sudarė 67-oji šaulių divizija (be 114-ojo šaulių pulko ir vienos artilerijos divizijos), kuriai vadovavo generolas majoras N. Dedajevas. Iki karo veiksmų pradžios divizijoje buvo apie 9000 kareivių. Liepojos aerodrome buvo dislokuotas 143-asis naikintuvų aviacijos pulkas su 68 įvairių tipų lėktuvais. Be to, Liepojos rajone veikė 12-asis pasienio apsaugos dalinys.
Mūšiai Liepojos tvirtovėje prasidėjo 1941 m. birželio 24 d. ankstų rytą. Nepaisant sovietų pralaimėjimų, birželio 25 d. vokiečių daliniams nepavyko pralaužti Liepojos tvirtovės pylimo. Kovos Liepojoje baigėsi birželio 27 ir 28 d., kai sovietų daliniai bandė prasiveržti į šiaurę.
Liepojos tvirtovės pietinis fortas ir paminklas N. Dedajevui, Raudonosios armijos 67-osios šaulių divizijos vadui
Liepojos tvirtovės Pietinis fortas yra pietvakarinėje Liepojos dalyje, tarp Klaipėdos gatvės ir paplūdimio.
Buvo planuojama pastatyti fortą imperatoriaus Aleksandro III uosto apsaugai iš pietų, du kilometrus nuo pietinės miesto sienos. Fortas turėjo būti tarp Liepojos ežero ir jūros, į vakarus nuo Perkūno upės žiočių, o gelžbetoninius įtvirtinimus sutvirtinti grioviu. Nors įtvirtinimai buvo beveik visiškai baigti, ginkluotė dar nebuvo dislokuota. Pastatyti rūsiai buvo naudojami kaip sandėliai tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu. XX a. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiuose įtvirtinimų teritorijoje buvo įsikūrusios įvairios gamyklos. Skirtingai nuo Viduriniojo forto ir Ravelino, Pietinis fortas niekada nedalyvavo kare, nes visuose karuose užpuolikai buvo apgulę Liepojos ežero rytinę pakrantę ir bandė įsiveržti į Liepoją tarp Tosmarės ir Liepojos ežerų.
Į šiaurę nuo Pietinio forto yra didžiausios Liepojos kapinės – Centrinės. Pietinėje kapinių dalyje yra Raudonosios armijos kapinės, kuriose perlaidoti Liepojos apylinkėse žuvę sovietų kariai, tarp jų ir 67-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras Nikolajus Dedajevas, vadovavęs Liepojos gynybai 1941 m. birželį.
